Mano sesers globėjas

Nežinau, kas mane suviliojo nusipirkti šią knygą… Ar gilios mergaitės akys ant knygos viršelio, ar patraukli kaina, ar nuogirdos, kokia Jodi Picoult talentinga rašytoja… Bet visos pagyros yra tikra tiesa – knyga mane tiesiog įtraukė ir sužavėjo.

Tai romanas apie šeimą, kurios ramų ir idilišką gyvenimą griauna dukros Keit liga. Manau, kad visi tėvai stengtųsi bet kokiomis priemonėmis išgelbėti savo vaiką. Kai Keit diagnozavo ūmią promielocitinę leukemiją, labai retą ir agresyvią kraujo ligą, ir tradicinis gydymas mažai tepadėjo, o vyresnysis brolis Džesas netiko kaip donoras, tėvai ryžosi netradiciniam poelgiui. Taip šeimoje atsirado mažiausioji sesutė Ana, vyresniosios identiška genetinė kopija. Koks to tikslas? Tai vaikštantis kraujo ir audinių donoras Keit. Mažylei Anai tenka iškentėti daug bjaurių procedūrų, adatų dūrių, kad padėtų savo seseriai. Taip Keit gyvybė palaikoma iki jai sukanka 16 metų.

Pagrindinė problema – Ana nebenori būti daugiau donorė seseriai. Nagrinėjama, ar vaikas gali pats nuspręsti, ar už jį tai gali padaryti tėvai. Ar apskritai etiška gimdyti vaiką žinant, kad jis vėliau bus amžinas donoras? Mažoji Ana paduoda tėvus į teismą.

Rašytoja meistriškai atskleidžia sergančio vaiko motinos poziciją. Ją įkūnija Sara, paaukojusi savo teisininkės karjerą, kad augintų savo 3 vaikus. Sara tiesiog liguistai reaguoja į kiekvieną Keit aiktelėjimą. Suprantama. Bet ji visiškai apleidžia likusius savo vaikus – Džesas lieka nuošalyje, pradeda nusikalsti, o su Ana tampa beveik „nematoma“ ir patiria vidinę dramą. Taigi kaip padalinti rūpestį, meilę ir dėmesį visiems vaikams? Mano nuomonę, romane Sara ne itin geras mamos pavyzdys, nes visą savo dėmesį skiria Keit. Juk motina turėtų mylėti savo vaikus vienodai.

Brajanas, vaikų tėtis, taip pat sielojasi. Jis labai palaiko žmonos pusę. Vis tik vyrai stresą išgyvena kiek kitaip nei moterys. Atpažįstamas olos įvaizdis, kuris nagrinėjamas John Grey  knygoje „Vyrai yra kilę iš Marso, moterys iš Veneros“. Brajanas turi savo gyvenimo aistrą – astronomiją, kuri padeda užsimiršti ir atsipalaiduoti. Jis gana blaiviai žiūri į iškilusias problemas, jo iki galo neapsėda Keit liga. Jis nepamiršta Anos, geriausiai ją supranta ir vienu metu net palaiko jos poziciją nebebūti donore. Brajanui taip pat sunku padalyti savo meilę po lygiai trims savo atžaloms.

Labai jautriai vaizduojama ir dviejų seserų, Keit ir Anos, santykiai. Jas jungia ne tik kraujo ląstelės, bet ir nuoširdi draugystė kartu su nedideliais seseriškais nesutarimais. O Džesas parodomas kaip atsakantis maištu į susiklosčiusią situaciją. Jam skaudu ir dėl Keit ligos, ir dėl to, kad liko pamirštas, nustumtas į šalį. Savotiškai maištauja ir abi seserys. Žinoma, Ana labiau, todėl randa daug bendro su Džesu.

Šalia šios šeimos dramos rutuliojasi ir kita istorija. Tai advokato Kempbelo, kuris atstovauja Anai teisme ir teismo ekspertės Džulijos meilės istorija. Parodoma, kad tikri jausmai nemiršta net ir praėjus dešimtmečiui, kad norint gero, kartais padaroma skriauda.

Knygos pabaiga nustebina ir pribloškia. Tai nėra tas tipas, kai „visi ilgai ir laimingai gyveno“. Tos kelios savaitės, per kurias vyksta teismas. apverčia knygos veikėjų gyvenimus, priverčia juos permąstyti vertybes, gyvenimo prasmę, pastebėti tai, ko dar nepastebėjo. Turbūt pabaiga ir buvo stipriausia knygos vieta, nes visad mane sužavi tai, kas netikėta.

Jodi Picoult puikiai pasirinko pasakojimo būdą – įvykiai nušviečiami visų veikėjų akimis. Rašytoja jautriai ir įdėmiai nagrinėja veikėjų jausmus, tarpusavio santykius ir nejučia galima pasijusti kaip stebint viską lyg mažyčiame realybės šou. Ji priverčia pastebėti kiekvieną detalę, įsijausti į veikėjo poziciją, diskutuoti ir vertinti įvykius. Rašymo stilius paprastas, aiškus, bet kartu ir subtilus, įsijaučiantis ir žavintis.

Manau, kad šią knygą tikrai neprailgs skaityti besišildant pavasario saulėje. Man, kaip būsimai medikei, padėjo geriau suvokti ligonio ir ligonio šeimos jausmus, patyrimą, siekius.