Mano draugas Šveikas

Netikite, bet ir klasikai būdavo jauni. Tokie jauni, kokie jauni, praėjus dešimtmečiams ar šimtmečiams, būna nesuskaičiuojami vis kitų ir kitų kartų jų skaitytojai. Kai nenuorama redaktorius Jaroslavas Hašekas, žinomas ne tik kaip bohemos atstovas ir bastūnas, bet ir kaip radikalus publicistas bei anarchistas, 1907 m. vienoje Prahos spaustuvėje susipažino su Josefu Lada, jam tebuvo dvidešimt ketveri, o jaunajam dailininkui - dvidešimt.

Emanuelio Stivkno spaustuvėje, kur įvyko lemtingas dviejų didelių Čekijos menininkų susitikimas, buvo spausdinamas anarchistinis laikraštis „Nova omladina“ („Naujasis atsinaujinimas“); jame Hašekas dirbo iki pat laikraščio gyvavimo pabaigos. Anuomet būsimasis rašytojas jau buvo nugyvenęs penkerius audringus metus: 1903 m., būdamas dvidešimties, nuvyko į Balkanus padėti Makedonijos sukilėliams, o su anarchistiniu judėjimu išsiskyrė vien todėl, kad norėjo susituokti su mergina iš žinomos miestiečių giminės. Hašekas savo vaikystę ir jaunystę praleido viršutiniame Prahos Naujajame mieste, kur ilgą laiką gyveno su broliu ir našle motina Lipovo gatvėje.

Netoli Hašeko namų apsigyveno ir Lada, jaunas vienaakis menininkas (vaikystėje neteko dešinės akies), kuris jau nuo keturiolikos metų Prahoje mokėsi kambarių ir teatro dekoracijų dailininko, vėliau knygrišio-auksuotojo amato. Susipažindamas su Hašeku, gyveno iš honorarų, gaunamų už iliustracijas, pieštus anekdotus, taip pat pradėjo dirbti „Humoristickė listy“ (Humoristinis laikraštis) redaktoriumi. Matyt, jau tada savo personažus gyvūnus – ožį Bobešą ir katiną Mikešovą – sukūrė įkvėptas juodo katino Bobešo, Hašeko mamos augintinio, ir nuolatos krečiančio linksmus pokštus.

Po ketverių metų Jaroslavas Hašekas sukūrė pirmą būsimo legendinio personažo ar personažėlio - šauniojo kareivio Šveiko prototipą. Būtent tuomet, 1911 m., susiklosčius aplinkybėms, bandė nusižudyti ir keletą savaičių praleido beprotnamyje netoli motinos namų Prahoje, o netrukus tapo ne tik „Šveiko“ autoriumi, bet ir didelės politinės mistifikacijos kūrėju – taikaus partinio judėjimo steigėju. Tuo metu jo draugas Lada daug dirbo Prahos humoristiniuose žurnaluose, susidraugavo su buvusiu anarchistu, rašytoju Jiržiu Mahenu ir tapo populiariu žymios literatūrinės ir meninės kavinės „Union“, vadinamos Unionkos, klientu. Tačiau visuomenei jis ilgą laiką buvo „tik“ iliustratorius: Josefas Lada pirmą savo parodą surengė būdamas dvidešimt ketverių!

Ką tik iškeptas jaunavedys Hašekas, po sūnaus gimimo palikęs šeimą, kartais prieglobstį rasdavo Lados bute Naujojo miesto Ditrichovo gatvėje. Paskui prasidėjo pasaulinis karas (tuomet dar niekas nesakė „pirmasis“), 1915-1921 m. abu draugai nesimatė. Jie vėl susitiko tik Hašekui grįžus iš Sovietinės Rusijos, iš įkalinimo stovyklos Pardubicuose, - po metų rašytojas paprašė savo „seno“ draugo, trisdešimt penkerių dailininko, nupiešti viršelį jo knygos „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare“ antrajai daliai; šitaip legendinio personažo portretas išvydo pasaulio šviesą. Tačiau šiuose piešiniuose sunkiai atpažinsime „mūsų“ šaunųjį kareivį Šveiką, prie kurio esame pripratę iš vėlesnių Lados piešinių: 1922 m. sukurtas ir gimęs Šveikas atrodė kitaip. Sename knygos viršelyje jis ramiai ir jaukiai rūko pypkę, šalia jo krenta, o kartais ir sprogsta granatos, šrapneliai, jis ginkluotas, turi šautuvą ir durtuvą, tačiau greičiau panašus į mielą senyvą dėdulę su karo uniforma, o svarbiausia neturi tos Šveikui būdingos drąsiai užriestos nosies.

Hašeko personažas tapo labai reikšmingas. Iš abejotino arba tiksliau juokdariško antiherojaus, sukurto apysakų knygoje „Šaunusis kareivis Šveikas ir kitos keistokos istorijos“ (1912), gimė nuotykių ciklo „Šaunusis kareivis Šveikas nelaisvėje“ personažas, kuris pirmą kartą čekiškai pasirodė 1917 m. Ukrainos metropolyje Kijeve ir kurį Hašekas parašė būdamas legionierius Rusijoje. Po daugelio metų kitas čekų-slovakų legionierius ir raudonosios armijos karys, žinomas istorinių romanų rašytojas Vaclavas Kaplickis patvirtino, kad Šveiko „tremtyje“ parašytas mažas žalias sąsiuvinis „pasklido po visas savanoriškos Čekoslovakijos armijos Ukrainoje dalis ir karo belaisvių stovyklas Rusijoje ir Sibire“.

Mažo kvailelio, leitenanto tarno Šveiko nekaltomis ir geromis mėlynomis akimis, kitaip tariant, batsiuvio iš Prahos Karališkųjų vynuogynų personažą Jaroslavas Hašekas savo romane „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare“ pavertė monumentalia satyrine figūra, kuri iškyla, gyvena ir veikia, pasakoja ir plepa kaip paprastas dvidešimtojo amžiaus pradžios žmogelis iš Prahos gatvės. Jo paryškintas kvailumas, kaip įtikinamai konstatuoja Hašeko tyrinėtojas Radko Pytlikas, yra natūrali pagrindinių žmogaus vertybių apsauga. Šveikas – protingas žmogus, negalintis nieko staiga užbaigti, bet savo elgesiu ir veiksmais įkūnija paprasčiausią teisingumą ar neįtikimumą. Nemažiau legendinį, nepamirštamą šio veikėjo portretą 1922 m. iš naujo nupiešė Josefas Lada, kuris tapo dvasiniu Šveiko tėvu; regime kitą, kariaujantį Šveiką, o ne tą kadaise buvusį kvailą gudruolį, kurį dailininkas 1912 m. piešė savo karikatūrose, ir jo taikius kareiviškus nuotykius.

Po ankstyvos Jaroslavo Hašeko mirties, 1923 m. sausį Lipnicuose prie Havličko Brodo Josefas Lada (tarsi naujas meninis globėjas ar antras dvasinis tėvas) „perima“ jo herojų ir suteikia
jam ilgą gyvenimą. Savo memuaruose „Kronika meho života“ („Mano gyvenimo kronika“; pirmą kartą išleista Čekijos ir Moravijos Protektorato laikais, 1942 m.) pasakoja, kad Šveiko nuotykius pradėjo spausdinti savaitiniame dienraščio „Českė slovo“ („Čekiškasis žodis“) priede – liaudies socialistų dienraštyje, kuriame kažkada Hašekas dirbo vietiniu referentu ir iš kurio buvo išmestas per valandą, be to, kaip prisimena pirmosios respublikos rašytojų biografas Vaclavas Mengeris, turėjo pasirašyti, kad neatskleis jokios redakcines ar partinės paslapties. Tuo metu Hašekas gyveno audringą bohemišką gyvenimą ir, anot liudininkų, „nekreipė dėmesio į jokius prietarus, visuomenes nuomonę, ir niekas pasaulyje, nei šeima, nei draugai, jam nerūpėjo. Peraugo tą mažą čekišką pasaulį ne viena, o keliomis galvomis, ir todėl čia jam buvo taip ankšta“.

Verta paminėti, kad vėliau Hašekas, pradėjęs rašyti į socialdemokratinį laikraštį „Prava lidu“ („Žmonių teisė“) bendradarbiavo ir su „Čekiškuoju žodžiu“, pasirašinėdamas įvairiausiais pseudonimais. Čia kaip tik nuo 1921 m dirbo Josefas Lada ir dešimt metų redagavo populiarų savaitinį priedą. 1923 m. Josefas Lada pradėjo spausdinti Šveiko nuotykių tęsinį; šitaip atsirado devyniasdešimt kūrinių. Kiekvienam iš jų jis nupiešdavo šešis nespalvotus piešinius ir trumpai perpasakodavo pirminį Hašeko tekstą. Iliustracijos greitai išpopuliarėjo, dailininkas nupiešė ir kitus žinomus herojus. Nenuostabu, kad netrukus buvo išleistas iliustruotas Hašeko romanas, vėliau perleistas daugelį kartų. Lada visuomet norėjo knygą iliustruoti spalvotai, nes buvo įsitikinęs, kad „visų pagrindinių herojų paveikslus nupiešė tokius, kokius juos rašydamas įsivaizdavo Jaroslavas Hašekas“.

Atsakyti į klausimą, kodėl dailininkas pasirinko būtent tokią satyrinio romano formą, kurią trečiajame dešimtmetyje labai kritikavo nesutikdami, jog „šaunusis kareivis“ būtų suvokiamas kaip tipinis čekų tautos atstovas, nelengva: Lada galėjo pateikti modernų pieštą serialą, kuris tuomet prilygo vienam populiaresnių komiksų variantų. Beje, komiksus Čekijoje išpopuliarino Lada, ypač jo istorijos apie ožį Bobešą. Vėliau klasikinio pripažinimo sulaukė Josefo Lados iliustruotas knygos leidimas ir ankstesnė laikraštinė Šveiko figūra, kuri, dailininkui gyvam esant, nebuvo išspausdinta: pirmas Lados knygos „Mano draugas Šveikas“ leidimas pasirodė 1969 m., antras – idealus vadovas po Hašeko romaną dienos šviesą išvydo 1983 m., per šimtąsias Jaroslavo Hašeko gimimo metines.

O šiandien? Visų pirma šis nuostabus leidimas yra vienintelis draugystės paminklas trijų vyrų: rašytojo, dailininko ir pasaulinio garso literatūrinio personažo Josefo Šveiko bei jo portreto, kurį abu menininkai kartu ir sukūrė: Jaroslavas Hašekas – kaip rašytojas, o Josefas Lada – kaip dailininkas. Jų bendras kūrinys ir draugas Šveikas iš pradžių buvo tik „kuopos ryšininkas“, o vėliau tapo plačiai žinomu šauniuoju kareiviu, įkūnijančiu simbolinę, žemišką ir plebėjinę priešingybę nemažiau žinomam, o kartu tragiškam ir herojiškam Nežinomam kareiviui.