Man nevalia tavęs mylėti

Tai penktoji serijos „Meilės gėlės“ knyga.

H. Courts-Mahler – garsi vokiečių rašytoja. Jos romanų tiražas siekia net 208 milijonus. Vokietijoje keletą pastarųjų metų ji yra labiausiai skaitoma autorė. Recenzuojamą romaną vokietė parašė 1997 metais.

Šis romanas nėra originalus pagrindine turinio idėja – nuostabi ir tyra, tačiau nelaiminga meilė. Istorija rutuliojasi aristokratiškoje aplinkoje, kurioje grafai ir kavalieriai, grafienės ir panelės apkalba vieni kitus, pykstasi ir dažniausiai vėl susitaiko. Jie myli ir mylisi, kenčia ir nekenčia, tuokiasi ir skiriasi, kad vėl... susituoktų. Šio kasdieniškai monotoniško aukštuomenės gyvenimo vertybėmis ir idealais tampa pasitikėjimas, „vienos krypties“ atvirumas ir pavyzdinė, visus etiketo reikalavimus atitinkanti, pagarba vienas kitam. Ir pačiam sau.

Dviems pagrindinėms romano veikėjoms – Oli von Larsen ir Gildai von Verden – tenka kentėti vienodai, nors abi yra labai skirtingos asmenybės. Jas sieja tik kilmė ir visai negeistinos kančios. Oli – ryžtinga moteris, kiekvieną gyvenimo iššūkį priimanti šaltai ir nesigilinanti į smulkmenas. Gilda yra nuoširdi (nuoširdumo etalonas), uždara, šiek tiek drovi. Tačiau, nepaisant skirtingų charakterių, abi jos myli vyrus, į kuriuos nevalia žiūrėti.

Ne, tie vyrai nėra pabaisos (moterų irgi nepavadinsi gražuolėmis). Panelė Gilda ir Grafas Haroldas Hochbergas pirmą kartą susiduria mažoje gatvėje, esančioje vakarinėje Berlyno dalyje (žodis „vakarai“ romane daug kur vartojamas sąmoningai). Tyčia ar netyčia mergina paslysta ir netrukus atsiduria žavaus vyriškio glėbyje. Pasirodo, kad šis vyriškis, šioks toks moterų „žvejys“, skubėjo pasipiršti išsvajotajai gyvenimo moteriai Oli von Larsen, kurios širdis... priklauso dar kitam. Ar dar toliau reikia tęsti šitą „klasikinę“ grandinėlę?

Vieni romano veikėjai greitai pajunta, jog meilė beldžiasi į jų širdis, o kitiems reikia laiko apsiprasti su šia mintimi. Dar sunkiau apsispręsti tiems, kuriems kelios meilės „baladoja“ į širdis. Ir net kitur... Vyras ir dvi moterys (gerai, jei dar tik dvi). Amžina problema ir amžini jos sprendimo „receptai“. Mano nuomone, knygos personažai patiria ne tik skausmą, bet ir gyvenimo palaimą – būti kitų dėmesyje, būti toliau nuo vienišiaus likimo. Juk meilė – tai tylus angelas (sklandantis knygos puslapiuose), kuris pakelia aukštyn, kai mūsų sparnai užmiršta, kaip reikia skraidyti.

Tai kruopščiai parašyta knyga, pilna detalių, smulkmenų, išblizgintos salonų kasdienybės. Autorė nieko nemoralizuoja, bet neleidžia nuklysti į etikos normų nepaliestą kamerinį pasaulėlį. Ši knyga – tai vadovas, leidžiantis teisingai pasirinkti meilėje. Ne visada esu linkęs pritarti autorės patarimams. Jie tokie tolimi daugeliui mūsų. Teks ir mums apsispręsti. O gal jau ir ne kartą teko...

Tik nenuspręskite „kirvio“ metodais – banalokas turinys pateikiamas labai patraukliai. Ir netikėtumų yra. Ir pabaiga ne visai tokia, kokia būna pasakose.