Maištaujantis žmogus

Ž.Ž. Ruso kentėjo nuo hipertenzijos, tad išėjęs pasivaikščioti ryte mirė. F.V. Nyčė mokėjo už seksą, užsikrėtė sifiliu, tad paskutinius gyvenimo metus gulėdamas lovoje mirė. A. Kamiu skaitė Nyčę prie vairo, tad autoavarijoje mirė. Trumpai tariant, visi filosofai yra silpnos putės. Tikras filosofas-supermenas mirtų nuo A. Švarcnegerio hipermaskulatūros, už-šviesą-greitesnio U. Bolto sekso arba suvalgęs kaip koks Marius Pudzianovskis tris šimtus tonų kamazienos, kurios negalėtų iškakoti.

A. Kamiu – kaip aktorius be rolės ar šuo be kaulo, atsigulęs vidury kelio ir gurgiantis kaip varlė, kol Ž.P. Sartro ir A. Bretono santuokos vaikai bjaurybės-satyrai-siurrealistai žaidžia „karuselę“ aplink jo dvėsėlieną. Tie vaikai (šiandien – suaugėliai) demonstruoja maištro protrūkio kūrybingumą: gyvena ant stogo, spjaudosi, rodo šikną, ruošia demonstracijas ir barikadas, kandžiojasi, nepaklūsta valstybei, mėtosi tortais, šaudosi pneumatiniais šautuvais, artikuliuoja žemaitiškai, smirdi, rašo peticijas valdžiai, paniekinamai šypsosi, dalina pinigus, vaikščioja be triusikų, užsikasa smėlyje, badauja, piešia graffiti, neapkenčia, nuobodžiauja, išsipisinėja, kukuoja, skaldo kiaušinius į galvą, rėkia, svaidosi akmenimis, mojuoja kumščiais ir kuokomis, išpažįsta feminizmą, ir apskritai daro viską dėl šūdų ir kikenimų. Palyginti su A. Kamiu snobizmu ir cigarete prisidegta nuo saulės, tie nebrendylos – tikri nevykėliai.

A. Kamiu išgarsėjo romanais iš pragaro Svetimas, Sizifo mitas ir Maras, bet Maištaujantis žmogus yra visai kito lygio mėšlas, tarsi skylė visatoje, išplėšta per didelio intelekto. Tai antologija apie raguočiausias, naguočiausias, nasringiausias ir kitaip didesnes, blogesnes ir natūraliai žudikiškas subinspardes mašinas, kurios per žmonijos istoriją maištavo vieninteliu būdu geresniu už meditaciją po šaltu krioklio vandeniu ir karate kirčius, skaldant akmenis ir kaukoles į gabalus, – per literatūrą.

Įvadas

Jeigu niekuo netiki, jeigu niekur nematai prasmės ir negali įtvirtinti kokios nors vertybės, viskas yra leidžiama ir niekas neturi prasmės. – A. Kamiu, perfrazuodamas arabų žudikų kastos kredo.

A. Kamiu imasi reikalo ir atskiria dvi nusikaltimų rūšis: (1) įkvėptus aistros ir (2) padiktuotus šaltos logikos, palygindamas pirmąją su niekam nežinomu Hitklifu, o antrąją su šiuolaikiniu žmogžudžiu-filosofu. Kodėl nepasirinkus Achilo, Hektoro ar Odisėjo, kurie maudėsi rašalo ir kraujo voniose, ir PKII ugniasvaidininko, kad būtų kiečiau?

I. Maištaujantis žmogus

Kas yra maištaujantis žmogus? Žmogus, kuris sako „ne“. Tačiau neigdamas jis neatsižada; tai žmogus, kuris jau savo pirmuoju veiksmu sako „taip“. – A. Kamiu, perfrazuodamas Nyčę.

A. Kamiu toliau atskiria šeimininko ir vergo dichtomiją: egzistuoja (1) kieti riešutėliai ir (2) Rytų Vokietijos teroristai; pirmieji laksto, laužydami žmonių kaklus, mėtydami lavonus ant policijos mašinų ir šaudydami į kiaušius, o antrieji patylomis nuleidžia akis, kai juos vadina močkrušiais, varpo visais įmanomais ginklais ir sprogdina į gabalus.

II. Metafizinis maištas

Metafizinis maištas – tai žmogaus sukilimas prieš savo lemtį ir prieš visą pasaulio sanklodą. – A. Kamiu, apie kosminį nihilizmą.

A. Kamiu čia kalba apie Kainą, absoliutų neigėją De Sadą, maištingus dendžius, Miltoną, romantikus, Lermontovą, absoliutų teigėją Stirnerį, neigėją-ir-teigėją Nyčę, maištaujančius poetus, recenzento mėgstamiausias Lautreamonto „Maldororo giesmes“, siurrealistus, Rimbaud, Bretoną ir nihilizmo istoriją.

III. Istorinis maištas

Laisvė yra visų revoliucijų principas. – A. Kamiu, kalbantis tiesą.

A. Kamiu, istorijos eksploracijų veteranas, aptaria pačius seniausius laikus, Spartaką, karalžudystes, dorąjį žudiką Saint-Justą, moralinį terorą, dievažudystes, Hegelį, individualų terorizmą, Pisarevą, dekabristus, Nečajevą, šigaliovizmą, valstybinį terorizmą, marksizmą, teismus, anarchistus ir revoliucionierius.

IV. Maištas ir menas

Kūryba yra vienovės siekis ir pasaulio neigimas. – A. Kamiu, apie mokslinę fantastiką.

A. Kamiu, kaip knygų orka, porina apie romanus, Balzaką, Proustą, stilių ir kūrybą.

V. Pusiaudienio Mintis

Kas negali visko žinoti, nepajėgia visko sunaikinti. – A. Kamiu, su pretenzijom.

A. Kamiu, hors d'oeuvres mėgėjas, užbaigia apie nihilistinę-istorinę žmogžudystę, saiką-besaikiškumą ir anapusinį nihilizmą.

Miręs per anksti

Aš bandžiau A. Kamiu sušaudyti uziais, į galvą, užkasti gyvą, išdarinėti mėsą, samurajaus kardu išdurti akis, paralyžuoti, surišti, primušti ir trenkti karvės tešmeniu, bet negalėjau jo užmušti. Kodėl? Nes jis NEMIRTINGAS. Vietoje to, A. Kamiu talentas rašymui užkabino kaip spygliuota viela ir trenkė veidu-žemyn į stalą, apmėtydamas sprogmenimis, išdegindamas kepenis, sužalodamas šonkaulius, išnerdamas pečius, išmušdamas dantis, praskeldamas lūpą ir nutraukdamas ausį, iš esmės, paversdamas mane žmogumi-pinjada su šypsena veide. Šūdas, kartais taip nusišneku, kad skauda smegenis.