Madame

Mokinys įsimyli mokytoją, na, tiksliau – mokyklos direktorę. Toks paprastutis pagrindinis siužetas. Visa tai pas1akojama klasikinio romano kalba, nors skaitydamas neatsikratai įspūdžio, kad romano tikrovė šiek tiek kreiva, truputį siurrealistinė (ne veltui cituojamas ir tas pats W. Gombrowiczius, kurio įtakos lenkų romanistai niekaip neatsikrato).

Į minėtą paprastutį siužetą įkomponuota ir Liaudies Lenkijos tikrovė (tiesa, neįkyriai, nuasmenintai). Neslepiamas tos tikrovės ilgesys, pasakojimą gaubia toks rausvas ūkas. Romaną galima pavadinti ir „auklėjimo romanu“. Tai asmenybės brendimo istorija. Tiesa, asmenybė gan keistoka: truputį serganti maniakine psichoze (taip įkyriai šniukštinėti savo įsimylėtos mokytojos praeitį ir dabartį sveiko proto žmogus negalėtų; nors, antra vertus, įsimylėjimas – ta pati psichozė).

Tekstą vienija ir tapsmo rašytoju tema, tikėjimas žodžiu, rašymo džiaugsmas ir saldus prakeikimas.

Taigi klasikinis romanas su trupučiu keistumo, žaidimo forma ir tvirta, aiškia fabula.