Mabre viešbutis

Memuarai turi nuostabią savybę – juos galima skaityti bet kuriuo metų ar paros laiku, svarbu atsidurti tam tikroje erdvėje, turi ateiti tam tikra nuotaika, supratimas. Juditos Vaičiūnaitės (1937–2001) memuarinė proza reikalauja susikaupimo, atidos ir kviečia į daugeliui nepažįstamus arba primirštus laikus.

„Šiąnakt sapnavau keistą sapną. Lipau ir lipau laiptais aukštyn – lyg ir šventykla, pačioj jos viršūnėj stebuklinga dėžutė. Kas jos viduj? Niekad nesužinosiu, nes nubundu. Dar nieko nežinau apie zikuratus, apie Mesopotamijos civilizacijas. Visa mano egzotika – apleista nyki totorių mečetė Kauno vidury. Saulėtą rudenį prie tos mečetės vykdavo mūsų kūno kultūros pamokos –­ uždususi bėgdavau aplink ją privalomus ratus, apsivilkusi nublukusiu treningu, pačiu negražiausiu pasaulyje drabužiu. Pasilypėjusi kišau nosį pro išdaužtą mečetės langą, bet viduj buvo tuščia – tik nykus šaltis, šiukšlės, stiklo duženos, voratinkliai“ („Kortos“, p. 68).

Ši knyga turi stiprią trauką. Joje – du skyriai („Žaliakalnio sodai“ ir „Vilniaus reminiscencijos“), tarsi dalijantys knygą į dvi skirtingas erdves. Dar – 41-as „lyg memuaras, lyg esė“ (p. 147). Proza susipina su poezija, piešiniais, nuotraukomis. Prarastas laikas netiesiogiai siejasi su religija. „Neliks nei rusų generolo statulos aikštėj, nei jo kapo, prie rožių giedos krišnaitai“ („Mano pirmoji kavinė“, p. 112).

Taiklūs J. Vaičiūnaitės pastebėjimai, vertinant sovietinį ir vakarų pasaulius, kuriuos skyrė geležinė siena. Vertinimo matas – vaikai. „Visus įsuka laiko ratas. Ypač tai pastebiu, žiūrėdama senus Vakarų pasaulio filmus –­ rodos, buvo geležinė uždanga, o kaip panašiai galvojo, jautė, kalbėjo, net rengėsi to meto vaikai. Nenoriu, kad tai būtų praeities nostalgija, bet gyvenimas nebuvo tik juodas ar tik baltas, ar tik raudonas, ar be raudonų dėmių, kaip gali dabar atrodyti. Tai buvo tiesiog gyvenimas, ir kaip toks visada su kūnu ir krauju“ („Vietoj rožės Aušrai Marijai J. Sluckaitei“, p. 127).