Lyrika

Putino kasdienybė – namai, medžiai, gėlės, laukai, dangus, namų rakandai, sienos, durys, langai ir visi kiti matomi ir nematomi daiktai apgaubti apibendrinto poetinio įvaizdžio aura, ir mes juos galime suvokti kaip spalvingo žmogaus gyvenimo, jo sielos virpesių bangas, kurios melodingai sklinda į mūsų apibendrinimų pasaulį, praplečia mūsų regėjimo ir pojūčių lauką ir tarsi tik burtininkui – hipnotizuotojui suvokiamu būdu įliejamos į mūsų nervų sistemą, o žaliuojančią, žydinčią, skambančią ir verkiančią, gimstančią ir netikėtai užsibaigiančią gyvenimo panoramą daro prasmingesnę, mielesnę, patrauklesnę.

Kartu su M. Putino mūza mes plaukiame per jo ir savo gyvenimo mėnesius ir sausy nudžiungame pamatę savo mylimą motiną, kuri mums, silpniems ir mažiems, suteikė galių tvirtėti ir augti; vasaris – stebukladaris –saulė ir ledinės gėlės su žiedais, sninga baltos žvaigždės – miela vaikystės pasaka...; kovas - pirmas pavasario paukštis, kovo saulė jau glosto veidus ir žemę, sėjėjas ruošiasi sėjai; balandy pražysta gražiausia svaja, saulėje pumpuras sprogsta...; paskui šviesūs – gegužis ir birželis. Poetas, atsikasęs iki čia, tarsi ilgisi buvusio ilgos nakties stebuklo, kuris skaidrėja ir pamažu virsta šviesiomis laukimo akimirkomis, bet širdį džiugina ir ilgos vasaros dienos...; atlingavę į lapkritį, kuris tampa tarsi ir gyvenimo rudeniu, kai žmogaus nebevilioja „nei saulės burtai, nei žiedai“. Ir šaltas gruodis žvelgia niūriu Čiurlionio tiesos žvilgsniu – „kelionė buvo neilga... jau pabaiga... širdy gėla ir maudulys... Ir aš einu be atvangos / Sutikt žiemos, / Šaltos, ilgos“ (291 p.).

Prie visos knygelės pažibų (bent man taip atrodo) skirčiau eilėraštį „Motinai“ (180 p.), kurį gerai įsiskaitęs, pajunti eilutėse mirguliuojančią tokią meilę, tiesą, liūdesį, prasmingumą, kad prie visko pridėjęs savojo gyvenimo suvokimus, gali nuskęsti ne tik apmąstymų miražuose, bet ir nubraukti stebuklingą grožio, vilties, liūdesio, išdidumo ir dar nežinau kokią ašarą. Tai labai realistinis pasakojimas: „Tas vakaras kaip krištolas, / O tolyje varpai. / Tokį, motule, vakarą / Ir tu mane supai.“ Paskui – klajonės ir sugrįžimas: „O kai grįžau pavasarį / Su paukščiais iš pietų, / Audringi rinkos debesys / Ant tėviškės skliautų“. Galvoju, ar čia ne dešimčių tūkstančių Lietuvos pabėgėlių rauda, kai debesys užgulė gimtinės padangę ir teko traukti pabėgėlių keliais? Ir štai sugrįžimas: „Radau tave palinkusią, / Kaip obelį laukuos. / Ne, nebedaug tau nemigų / Gegutė iškukuos...“ Pagaliau paskutinis susimąstymo vaizdas „Ak, rodos, vakar užvakar, / Motut, mane supai, / O štai tą tylų vakarą / Tau skambina varpai.“ vėl grąžina mus prie motinos, kuriai dabar skambina varpai. Toks tragiškas tas eilėraštis, kurio žodžiais esu girdėjęs skambant liūdesingą ir patrauklią melodiją. Nežinau, kas ją parašė, bet klausantis per žmogaus jausmus ji sminga, tariant fizikų terminais, kaip neutronas.

Šio eilėraščio jausmo diapazonas skleidžiasi į tokias platumas, kad iš karto jį net aprėpti sunku. Vien atsiskyrimo ir gyvenimo ilgesys toks vibruojantis ir žmogiškas, realus ir sugestyvus – ir apdebesinta tėviškės padangė, ir klajūno palikta motina (tikroji ir kita tikroji – tai Tėvynė), ir tai, kad ji turėjo iškęsti „sutemas“ ir kad „per naktį alpo motinos nerimstanti širdis.“ Priminsiu, šis aštuoniaposmis pranašiškas kūrinėlis parašytas 1939 m., prieš didžiąsias ir ilgai užtrukusias Lietuvos okupacijas.

Žinoma, būčiau visai nesuprastas, jei knygelėje tematyčiau tik šį eilėraštį, bet jis man – kaip Tėvynė, kaip Motulė – taip giliai ir geliančiai įsmigo, kad ryžausi prie jo sustoti ilgėliau... Taip pat, kaip sustočiau ir prie žinomų kitos poetės eilučių  – „graži graži tada buvai, akim tyliųjų ežerų, lyg eidama linelių rauti...“

Perskaičius knygelę, galima sakyti, nepaprasto realizmo ji pilna – gyventi metai, žmonės, Tėviškė, žmogaus gyvenimo švieskeliai ir juodumos, filosofinių apibendrinimų analizė. Ir kartu toks tarsi visiškai natūralus, niekuo neišsiskiriantis ir nepasižymintis, bet jau visai kitas, jau simbolikos ženklais išreikštas pasaulis, jau proto ir jausmo išaugintas medis, namas, dangus ir visa kita. Realybė ir simbolika M. Putino eilėraščiuose taip tvirtai suaugusios ir suvešėjusios, kaip žmogaus pirminio pažinimo, suvokimo, apmąstymo, nuolatinio abejojimo ir patikrinimo būsena, kai naujas daiktas, naujas jausmas virsta žinomu, suvoktu dalyku, kuris įsirėžė į atmintį, jausmus ir yra tiek pat realus, kiek ir imanentinis, jau atsispindėtas mūsų pojūčiuose ir galvosenoje. Ir tas vaizdo realumas ir imanentiškumas, tas nuolatinis balansavimas ant šios ribos yra vienas svarbiausių, labai patrauklių ir įsimintinų M. Putino kūrybos bruožų.

Kas be ko, būtų labai primityvu ir naivu, jei galvotume, kad poetas tematė tik tai, kas aplink. Toli gražu. Jis savo poetinės minties siūlą tiesia į tokias apmąstymų tolumas, į tokius melancholijos ir džiaugsmo slėnius, kad be jo, vargu mes tarp Lietuvos rašytojų galėtume rasti ką nors panašaus. Ypač tuo ryškūs pastarųjų metų eilėraščiai tokie kaip „Somnambulas“, ciklas „Mano būstas“ ir kiti.

Knygelėje pateiktos eilės datuojamos. Nuo pačių pirmųjų (1911 m.) iki paskutiniųjų (1965 m.). Tuo būdu, skaitydami nuo pirmo iki paskutinio puslapio, mes aiškiai pajuntame, kaip ryškėjo M. Putino rašymo stilius, kaip plėtėsi ir gilėjo gyvenimo reiškinių užgriebio plotis, kaip suspaustai blykčiojo jo poetinis žodis stalininių laikų literatūrinėje panoramoje ir vėlesniais metais. Ir visad M. Putinas išlikdavo savimi – sodrus jo talentas, tarsi koks fantastinis augalas, surasdavo derlingų lopinėlių ir tarybinio gyvenimo terpėje ir augo, skleidėsi, žydėjo nenusakomo ilgesio, pagarbos, humanizmo jausmais, švytėjo visomis vaivorykštės spalvomis ir teikė nektaringo poetinio peno tikros tiesos ir grožio ištroškusiems žmonėms.