Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja

Visų pamėgtas legenda tapęs poetas Paulius Širvys reikšmingas ir mūsų vaikų poezijoje, nors tėra išleidęs vos vieną knygelę. Jo „Vyturėliai dainorėliai“ (1965), nors ir nedidelis rinkinėlis, mums buvo ir liko svarbus kaip savito posūkio lyrinės-romantinės krypties link toje poezijoje liudijimas. Poemėlė vaikams „Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja“* pirmą kartą su kitais anksčiau į rinkinius nepatekusiais kūriniais, rašytojų atsiminimais buvo paskelbta 1991 m. išleistame rinkinyje „Kol Nemunas bus“. Bet ji taip ir liko suaugusiesiems skirtoje knygoje. Tik po šešiolikos metų išleista vaikams skirta knygele, ji tapo mažųjų skaitytojų savastimi.

Poemėlę „Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja“ sudaro apie trys šimtai eilučių, išdėliotų į dešimtį skirtingos apimties, daugiausia ketureilių, trieilių ir šešiaeilių, posmų. Ji – ne tik vienas didžiausių, bet meniniu atžvilgiu ir vienas reikšmingiausių poeto kūrinių vaikams.

Kokios prasminės gelmės ir kokiu meniniu žodžiu jos atsiskleidžia mūsų anotuojamoje poemėlėje?

Kaip ir visoje poezijoje vaikams, poemėlėje, kaip rodo ir jos antraštė, P. Širvio dėmesys skiriamas gamtai, pirmiausia kadaise siautėjant melioracijos karštligei labiausiai pažeidžiamam, civilizacijos mažiausiai jos paliestam pakraščiui – raistui, pelkei, to pašalio gyvūnijai. Poemėlė pradedama iškiliu kelio iki pelkės poetiniu aprašymu. Trumpos ketureilių posmų eilutės iš optinių ir akustinių detalių – spalvinga nedidelio siužeto įžanga, besibaigianti nelauktu įspėjimu: klampios pelkės pastoja gimtąjį kelią, ir „Reikia keliui / Pasisukt / Ar į gilų liūną / Smukt“. Nes tuo metu pelkių lopšinę ir ežerėlių akis („Du ežerėliai / Į saulę žiūri / Po saulę turi“) sudrumsčia riaumojanti meška (ekskavatorius), dideliu kaušu kasanti žemę. Iškyla dilema – kas svarbiau? Sausinamą pelkę juodžemiu paversti ar palikti ją neliestą paukščiams? O gandro atneštu laišku vaikai prašo paukščių išsikelti iš pelkių, nes vištų rūmus statys. Balų paukščiai, iš gimtojo lizdo varomi į Žuvintą, nuogąstauja dėl savo ateities, priversti paklusti prievartai. Ar poetas tam pritaria? Jam gaila, kad „Niaukio pelkėj baigės šventė“. Priešpaskutinis posmas atiduotas sparnuočių protestui išreikšti. Parašytas jis didžiosiomis raidėmis: „O MES KLYSIM / IR IŠSKRISIM / KUR KURIS. / TEGUL LIEKA, / TEGUL RĖKIA TAS KVAILYS – / PAAUKSUOTAS / PENTINUOTAS KARVEDYS – / UŽKARIAUTOJAS GAIDYS“. Spausdinant poemėlę sovietiniais metais, būtų tekę atsisakyti užkariautojo. O kaip šiandien, ar poemėlė apie pelkių apsaugą mūsų dienomis aktuali? Žinoma! Nors pelkių sausinti taip neapgalvotai kaip tada ir nepuolama, vis dėlto jas reikia pažinti ir tausoti. O be atodairos niokojamus miškus ginti privalu ne mažiau, kaip anuomet sausinamas pelkes!

Visu ūgiu P. Širvio poetinis meistriškumas iškyla vaizduojant gimtojo krašto gamtą, pelkės gyvūniją. Pirmiausia pabrėžtinas poemėlės tautosakiškumas, artimumas vaikiškoms liaudies dainoms. Jau pats pavadinimas širviškas, su liaudies dainų intonacija ir įvaizdžiu. Labai artimi gamtinėms liaudies dainelėms poemėlės gandras, šarka, kiti paukščiai. Poeto gandras kartu ir visai negirdėtas mūsų vaikų poezijoje. Jis – pelkių deputatas, kartais atnešąs pelkių paukščiams kaimo vaikų laiškų, tarpininkas santykiuose tarp jų ir sparnuočių. Daug vietos skirta paukščių dialogams, juose girdimos vaikų erzinimosi dainelių gaidos, žodžių sąskambiai („Štiš tu, šarka // Šarka karka…“). Ir šioje poemėlėje gamta sužmoginta, suvaikinta, peršviesta poetiniu jausmu, jai nepagailėta šviesių, šiltų lyrinių spalvų, posmuose su kaupu emocinio įtaigumo, nuoširdumo, ekspresijos. Ji – iš emocinės poeto lyrinės tėkmės.

Reikšminga, kad P. Širvio poemėlė „Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja“ buvo pastebėta, perimta iš nežinios ir išleista gana skoningai, iliustruota puošniomis dailininkės Aušros Čapskytės iliustracijomis. Tai galėtų būti skatinantis pavyzdys ir kitiems leidėjams, pasirenkantiems pakartotinius leidinius.