Liučė čiuožia

Pagaliau po devynerių metų išėjo antroji Lauros Sintijos knyga (nekreipkite dėmesio į metų tarpą, tik į puikią kokybę). Ir, beje, tuo laiku, kai trūksta neegzaltuotos ir neangažuotos vyrų ir moterų prozos. Rašymo be išsidirbinėjimų, tiesiog teksto, kurį gali skaityti ir džiaugtis.

Šioje rinktinėje pateikti du prozos ir trys dramos kūriniai, jų tema - vyro ir moters santykiai, žmogaus brendimas. Tiek prozoje, tiek dramaturgijoje vyrauja šmaikštūs pastebėjimai, gyvi dialogai ir aprašymai. Veikėjų charakteriai ryškinami gretinant skirtingus mąstysenos ir elgsenos tipus. Cituoju M. Ivaškevičių: „Jos kūriniai pilni žavinčios, subtilios erotikos, stilius taupus, ir kartu jos kalbėjimas nepaprastai natūralus, paryškintas laiku ir vietoje atsirandančių metaforų“.

Leisčiau sau palyginimą ir su šiuolaikine rusų moterų proza, kurioje gražiai susipina šiurkšti kasdienybė, paprastos realijos ir lengvas, šiek tiek melancholiškas lyrizmas.

P.S. Gerai pavydžiu Sintijai sugebėjimo rašyti.