Lįsk vabalo blauzdon: linksmi lietuviški keiksnojimai

„Lįsk vabalo blauzdon!“ – mokiniams skirtas linksmų tradicinių lietuviškų keiksnojimų rinkinys. Į pirmą tokio pobūdžio leidinį sudėta daugiau kaip pusė šimto senųjų prakeiksmų iškraipymų, nepiktų linkėjimų, šmaikščių atsikirtimų, blogo elgesio, būdo pajuokimų, nustebimo šūksnių.

Knygelės sudarytojas juos išrinko iš storų lietuvių kalbos žodynų, tautosakos, kraštotyros knygų. Apie tris dešimtis knygutės rengėjo parinktų lietuviškų keiksmelių dar 1996 metais išspausdino „Genio“ žurnalas (Nr. 6). Dauguma jų pateko ir į šį rinkinėlį. Kaupiant ir apibendrinant medžiagą leidinėlio sudarytojui labai pravertė žymių tautosakos tyrinėtojų Kazio Grigo, Leonardo Saukos, Jono Balio veikalai, rašytojos ir publicistės Danutės Bindokienės knyga „Lietuvių papročiai ir tradicijos“.

Knygelėje surašytais keiksnojimais tarsi linkima negerų dalykų, o iš tiesų juokaujama, reiškiamas nusistebėjimas ar net susižavėjimas: „Kad tave šunys užmirštų, kur buvai dingęs?“, „Eik tu balų degint, kaip aš tai galėjau pamiršti“, „Kad tu surūgtum, kaip gražiai žaidžia!“.

Patarlių išmintis sako, kad „Liežuvis būna skaudesnis už botagą“. Iš tikrųjų užgaulūs žodžiai, patyčios iš silpnesnių, drovesnių, o ypač iš neįgaliųjų, visokiausios pravardės gali sužeisti labiau nei kiečiausias kumštis. Tačiau nepikto pasijuokimo iš bendraamžių ydų ar negerų įpročių kita patarlė, atrodo, nepasmerks, teigdama, kad „Juoku galvos nepramuši“. Todėl tauškalius, pavadintas muilo puta, o nevykėlis – sliekų pavėsiu neturėtų per daug spirgėti. Nebent, radęs knygutėje taiklų apibūdinimą, jis pajuoktų ir kokią jūsų nedorybę...

Daugelio šių raiškių iš labai tolimos praeities atkeliavusių posakių autoriai – patys vaikai. Nors amžių amžiais lietuvių šeimose vyresnieji prie vaikų stengėsi nesiplūsti, bet argi visiems smalsūnams ausis užkiši, o patauškoms burnas užriši. Nugirdę, kaip seniai rupūžiuoja, vaikiščiai kūrė švelnesnius arba juokingus nepadorių žodžių ir keiksmų variantus {„Pelkės nematę", „Po šimts gegučių!", „Kad tave zuikis subadytų!", „Papūsk dyglei į rankovę!", „Žalčio koja pastaroji!").

Pagonybės laikais ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, vengė vartoti prakeiksmus. Tikėta, kad jie gali išsipildyti. Sakmėse, pasakose lemtingą akimirką ištarus prakeiksmą „Kad tu skradžiai žemėn prasmegtum!", nugrimzta pilys, pradingsta žmonės. Todėl keiksmo (užkeikimo) formulė buvo iškraipoma – „Eik tu skradžiai!", „Kad tave skradeliai!". Arba sakoma „Kad tave kelmai!", o ne velniai, „Kad tave naginė prarytų!" - ne žemė ar koks baubas, „Kad tave paraliai!"- ne paralyžius ar nelabieji. Į pastarąjį linkėjimą dar buvo įterpiamas žodis „dryži", kad tikrai jokie paraliai nepristotų.

Vėlesniais amžiais lietuviai, ne taip, kaip kaimyninių šalių gyventojai, irgi nebuvo dideli keikūnai. Tai lėmė iš kartos į kartą perduodama vaikų dorovinio auklėjimo patirtis. Pliauškalius, nepraustaburnius tėvai, kaimynai, giminės mokėjo sugėdinti {„Ar tapačia neplauta burna ir valgai?", „Liežuvis kaip mazgotė", „Burną, vaikeli, išsiplauk"), pagąsdinti {„Jei keiksi -liežuvis sutins ", „Keiksmas griūva ant keikėjo "). Už burnojimą paaugliai nuo griežtų tėvų kai kada ir į plutą gaudavo {„Dėl pikto liežuvio ne vienam dantys išgriuvo").

Keiksmų, kaip ir kitų smulkiosios tautosakos kūrinėlių (patarlių, priežodžių, linkėjimų, juokavimų ir kt.), nežinomi autoriai sukuria ir mūsų dienomis. Ne taip seniai, prasidėjus informacijos technologijų erai, atsirado visai naujas šiuolaikinės tautosakos žanras interneto folkloras. Kaip seniau iš lūpų į lūpas, taip dabar iš vienos interneto svetainės į kitą, keliauja margų margiausios mintys, posakiai, keiksmai. Tačiau naujų linksmų, nepiktų, „negauruotų“ lietuviškų keiksmelių pasitaiko gana retai.