Likimo pirštas

Pirmą kartą paėmusi knygą į rankas, pagalvojau: “o, beskaitydama ir pasportuosiu!” Knyga solidžiai atrodo – 700 puslapių, stora lyg enciklopedijos tomas, juodas viršelis su rožančium... Tikrai netikėjau, kad perskaitysiu ją iki pabaigos, bet įtraukė ir negalėjau atsiplėšti. Ši knyga įdomi tuo, jog vieno žmogaus mirties aplinkybes pasakoja keturi labai skirtingi žmonės. Aišku, ant išganingojo ketvirtojo knygos viršelio rašoma, kad vienas iš jų atskleidžia tikrąją istoriją, bet ar galime tikėti bent viena? Tuo labiau, kad visos keturios istorijos skiriasi, jose tik veikėjai tie patys. Tai šiek tiek primena vaikystėje mėgtą žaidimą „Sugedęs telefonas“ – kiekvienas žaidžiantysis išgirsta ir perduoda šalia sėdinčiam žmogui žodį ar sakinį, permaltą per savo minčių mėsmalę ir finale paskutinis žmogus išgirsta visiškai kitą prasmę įgavusį teiginį.

Žodžiu, apie knygą galiu pasakyti tiek – tobulai sukalta. Neveltui kai kas šią knygą lygina su U. Eco „Rožės vardu“. Paprastai istorijai papasakoti pasirinktas labai įdomus būdas ir to pakanka, kad knyga įtrauktų. Aišku, jeigu turi kantrybės, jeigu įdėmiai seki ir prisimeni prieš tai perskaitytus pasakojimus. Dar labiau suintriguoja, kai pabaigoje randi sąrašą visų knygoje figūravusių veikėjų, ir paaiškėja, kad tik keletas iš jų buvo išgalvoti, o visi kiti – tikrai egzistavę žmonės.

Šis romanas balansuoja tarp grožinės literatūros ir istorijos vadovėlio. Balansuoja ne varginančiai, nes kalba vaizdinga ir kiekvienas pasakotojas pateikia įvykius savo stiliumi. Jeigu įveiksite pirmąją istoriją, tikrai nepatingėsite griebtis ir likusių. Nes tai įtraukia. Nes tai intriguoja.