Likimas

„Likimas” — tai lovos romanas. Ne vien dėl to, kad jame apstu erotinių scenų aprašymų. Beveik devynių šimtų puslapių knyga, sverianti virš kilogramo — tokios nepasiimsi į kelionę, neįsidėsi į rankinuką.

Iš tokios knygos daug nereikalaujama. Argi galime tikėtis, kad filmai iš Rosemunde Pilcher kolekcijos gautų Oskarą? Žmogus, apsisprendęs perskaityti šią knygą, turi kitokių lūkesčių, jam nerūpi nei žodžio meistriškumas, nei literatūros menas apskritai. Tik ne šį kartą.

Dvi pagrindinės siužeto linijos, vėliau susijungiančios vienoje aistros, meilės, apgavysčių jūroje. Du pagrindiniai veikėjai — Eduaras ir Elen. Nepaisant visų kliūčių, jau nuo pat romano pradžios aišku, kad jie bus kartu. Klausimas tik — kada.

Romano autorė meistriškai vedžioja skaitytoją už nosies. Jau jau atrodo viskas pasibaigs Mendelsono maršu, kai iškyla nenumatytos aplinkybės. Dėl to romanas atrodo dirbtinai surežisuotas, tiesiog erzinančiai ištemptas. Ir – į pabaigą — atvirai užknisantis.

Daugybė detalių, kurios man pasirodydavo įdomios ir svarbios, taip ir liko pamirštos, neišplėtotos. Veiksmo vietai vis šokinėjant tarp Paryžiaus, Londono, Romos ir Amerikos, romano geografijoje greičiau ar vėliau paskandinamas ir vienas kitas neatidesnis skaitytojas.

Tiek tų blogumų. A, taip. Dar vienas — visiškai netinkama pabaiga. Romanas tarytum nukerpamas ne itin aštriomis žirklėmis — lieka siūlės. O gal autorė tikisi parašyti šio romano pratęsimą? Tada galima ją pateisinti. Kitaip — užbaigčiau šį romaną pora šimtų puslapių anksčiau.

Gerų pusių bus mažiau. O ir jos, kai pagalvoji, ne tokios jau ir geros. Romanas sukuria gero gyvenimo, aistros, meilės, esančios virš visko, iliuziją. O juk ne kiekvienam duotas toks likimas. Atsibunda po tokio romano vargšė moteriškė, ir ką mato — už lango Lietuva, apkalta, Ieva Liepa ir niekas ne tik kad deimantų nepadovanoja, bet ir piniginę pasiima. Nors, aišku, svajoti niekam nedraudžiama, galbūt todėl ir malonu skaityti šį romaną. Juolab, kad autorė nepamiršta patikinti vargingesnių skaitytojų, kad turtuoliai irgi verkia, o jų turtai laimės neatneša. Bet tai mes ir patys gerai žinom. Bet visvien norėtume apsikeisti su jais likimais.