Likimas

Iki tie nuostabūs žmonės susitiko, vyko daug daugiau jaudinančių, intriguojančių, gyvenimiškų dalykų, kurie ne visada buvo apgaubti prabanga ir laime.

Ji augo mažame Alabamos miestelyje Amerikoje, nušiurusiame vagonėlių parke. Augo be tėvo, be brolių ir seserų. Turėjo mamą, kuri ne visada buvo su ja atvira, bet ją labai mylėjo. Turėjo vieną ištikimą draugą, kurio niekas miestelyje nemėgo. Jos mama buvo svajotoja ir visą gyvenimą troško grįžti į Angliją, kurioje buvo išmokusi auštuomenei būdingų manierų, buvo pamėgusi prabangą ir šlovę. Ji troško, kad ir jos vienintelė dukra būtų tokia pati išauklėta ir nesiskirtų nuo aukštuomenės damų. Helen ir buvo dama. Ji buvo nuostabaus grožio, tad manieros, kurių ją mokė mama, jai labai pritiko.

Jis augo barono šeimoje. Buvo protingas, įžvalgus, išvaizdus jaunuolis. Karo metais gyveno Anglijoje, vėliau Prancūzijoje. Visada prabangoje, visada apsuptas mielų moterų ir merginų dėmesio. Būdamas paauglys neteko tėvo, tačiau nepalūžo ir apsiėmė tęsti pastarojo darbus. Taip pamažu jis išaugo į dailų, protingą, galingą vyrą.

Jis turėjo viską – ji neturėjo nieko, tačiau tai jiems nesutrukdė susititi vieną kartą Paryžiuje. Jų susitikimas buvo kaip pasaka. Jie įsimylėjo tą pačią akimirką, kai vienas kitą “pažino”. Jie pajuto vienas kitam tokią trauką, kad negalėjo paleisti viens kito keletą savaičių. Lyg niekas neegzistuotų, lyg pasaulyje būtų tik jis ir ji. Eduaras turėjo daug planų Jiems, tačiau jų pažintis prasidėjo paremta melu, tad Elen, negalėdama toliau meluoti, pasitraukė iš jo gyvenimo.

Knygą galima buvo užbaigti dar iki šio momento, tačiau autorė nenorėjo taip lengvai mums leisti patikėti laime. Ir Eduarui, ir Elen teko iškentėti ir patirti visokiausių gyvenimo vingių, kol likimas vėl pasisuko tinkama linkme. Ir vis tik gyvenimas jiems davė ir gero, ir blogo, sunkaus ir lengvo, buvo gailestingas ir ne.

Greit pradėsiu manyti, kad filmai kuriami pagal knygas, o knygos rašomos tam, kad pagal jas būtų pastatyti filmai. Štai, kad ir šis romanas. Sally Beauman išsamiai, kruopščiai ir rūpestingai dėlioja detales kiekvienam vis naujam filmo kadrui. Ir skaitant matai, kad net menkiausia detalė romane yra labai svarbi. Veido išraiška, mintys, gestai, elgesys, pomėgiai, užuominos – tai susideda į visumą, kuri atveria visko kupiną pasaulį. Puslapis po puslapio, visus aštuonis šimtus šešiasdešimt keturis puslapius. Daug? Galbūt, bet tikrai verta. Vieniems dėl meilės istorijų, erotikos, intrigų, kitiems dėl puikių išorės detalių, interjero, prabangos, aukštuomenės paveikslo.

Negaliu sakyti, kad autorės pasirinkta taktika aprašyti kuo daugiau detalių yra netinkama, tačiau dažnai atrodydavo, kad jai nebėra kur dėtis ir tenka romaną trumpinti. Negalima pykti. Norėta apimti didelį laikotarpį, tad pasirinkti tik patys svarbiausi faktai, nors skaitant atrodo, kad geriau būtų plačiau parašiusi apie vieną, o mažiau pilsčiusi apie kitą.

Per visą skaitymo laikotarpį susigyvenau su knyga ir jos herojais. Ir džiaugiausi, kai džiaugėsi jie, ir pykau, kai elgėsi kvailai, ir verkiau, kai tam buvo laikas. Ir vis klausiau savęs, kur dingo istorijos su malonia širdžiai pabaiga? Bet toks gyvenimas...