Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų

Tomui Venclovai tai įprastas nuotolis; jis mėgsta, kai Lietuva toli. Mėgsta tyčiotis. Ir šįsyk abu šiuos pomėgius įgyvendina. Su pasimėgavimu. Kelionių po Rytus, labai tolimus Rytus fone (Japonija, Kinija, Pietų Korėja, Indija, Ekvadoras ir t.t.) yra kiek ciniškas, keistai savim pasitikintis, žiauriai pastabus personažas, stebintis viską, bet nieko, net Rytų burtų nepakerimas.

Visur randa blusų ir visur šiek tiek žaidžia vietinio peizažo ir autoritarinių režimų fone. Niekas jo nestebina, stoiko laikysena dera su turisto, plg.: „Autobusą kelyje stabdo ginkluotas patrulis. Užtat matome saulėtekį virš ramios it ežeras Brahmaputros...“ (p. 141). Visame yra savas gėris, ar ne?

Ne amerikono, o europiečio lietuvio pastabos. Galima skaityti, prieš tas šalis aplankant, bet geriausia mokytis iš Tomo Venclovos pavyzdžio. Mokytis lietuviui patartinos laikysenos kelionėse - „eščio nie to vidali“, - turi pasakyti lietuvis prie Fudzijamos.

Snobiška? Žinia. Snobizmas man čia reiškia išsilavinimo ir skonio įgalintą kritiškumą. Rytų mėgėjams knygos skaityti nepatartina.