Lietuvių mitologija. III tomas

Kai 1996 m. mirė profesorius Norbertas Vėlius – staiga, netikėtai, it tos mitinės giltinės dalgio pakirstas, – atrodė, lyg po jo bendradarbių, bendraminčių, mokinių kojomis praraja būtų atsivėrusi. Niekuo nebeužpildoma ir neperžengiama. Atsigavus po pirmojo sukrėtimo nejučiom vis skverbėsi mintis: kas gi bus su kapitaliniais, didžiaisiais jo projektais, su tais titaniškais darbais, kuriuos profesorius buvo sumanęs, pradėjęs ir jau gerokai į priekį pradėtąją vagą pavaręs? Pirmiausia, žinoma, rūpėjo „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ bei „Lietuvių mitologijos“ chrestomatijos rengimas; abiejų leidinių tada dar tiktai po pirmąjį tomą tebuvo išėję.

Dabar matome, kad atsirado, kas tuos darbus tęsia. Juda į priekį „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ sąvadas; o dabar, žvelgiant į taip gražiai sugulusius jau visus tris „Lietuvių mitologijos“ tomus, į tą jų viršeliuose dailiai susidėsčiusią trispalvę, norisi pasidžiaugti ir sėkminga šio projekto tąsa. Ir padėkoti „Minties“ leidyklai, visiems su šiuo darbu susijusiems žmonėms, o ypač, žinoma, antrajam knygos sudarytojui dr. Gintarui Beresnevičiui, nepabūgusiam imtis šios priedermės: užbaigti profesoriaus pradėtą darbą. Priedermė sunki ne vien todėl, kad stojęs prie kito žmogaus pradėto darbo niekad negali būti tikras, ar sumanyta buvo vienaip, ar kitaip ir kaip tavo netgi pačiais geriausiais norais ir išmanymu grįstas pastangas įvertintų pats idėjos autorius. Rengti trečiąjį „Lietuvių mitologijos“ tomą turėjo būti sunku dar ir dėl to, kad į jį sudėta medžiaga, apimanti palyginti nesenus laikus, susijusius su skaudžia patirtimi, nevienareikšmėmis pozicijomis, nevienoda pačių autorių, tyrėjų asmenine bei moksline situacija ir jos iš dalies sąlygota laikysena. Tomo struktūra ir jo pratarmė bei platus įvadas akivaizdžiai liudija, kad jo sudarytojas bei leidėjai irgi kuo puikiausiai suprato šiuos sunkumus: todėl ir siekiama „atskleisti procesus, o ne pateikti vis tobulėjančią, besiplečiančią ir gilėjančią istoriografinę analizę“ (p. v). Taigi galima tikėtis, kad į tomą sudėti veikalai, studijos, straipsniai, atspindintys esmines tendencijas, mokslinio diskurso raidos kryptis, pokyčius, lūžio taškus. Iš dalies taip ir yra. Aišku, galima ginčytis, kiek tai pavyko; neišvengiamai bus įvairiausių nuomonių ir kritinių vertinimų; ir rengėjams greičiausiai teks sulaukti savotiško „pageidavimų koncerto“. (Galbūt tai dar labiau paskatins juos pagalvoti ir apie ketvirtąjį tomą?) Ir tai gerai; tokia diskusija kaip tik ir liudytų šios mokslo srities – senosios lietuvių religijos ir mitologijos tyrimų – gyvybę bei aktualumą. Kaip tik to troško ir tikriausiai tuo dabar džiaugtųsi profesorius N. Vėlius.

Lyginant trečiąjį ir pirmąjį tomus, aišku, pirmiausia į akis krinta tai, kad jų sudarymo principai ir tikslai gerokai skiriasi. Ir tai natūralu. Kadangi pirmasis tomas apima XIX amžiaus tekstus, daugeliui sunkiai prieinamus, tai jo pirminis tikslas buvo, kaip pratarmėje apibrėžė N. Vėlius, „paspartinti religijos ir mitologijos bei visos mūsų tradicinės (etninės) kultūros pažinimo procesą“, supažindinti skaitytojus „su svarbiausiais lietuvių religijos ir mitologijos tyrimais nuo XIX a. pradžios“. Mat, pasak N. Vėliaus, šis mokslas „jau turi ilgą ir garbingą tyrimo istoriją, kurią, deja, dar menkai pažįsta ir patys jos tyrėjai. Tai neleidžia jai susiformuoti į savarankišką mokslo šaką, užimti prideramą vietą visoje Lietuvos mokslų sistemoje, o mokslininkus verčia vėl grįžti prie jau seniai išspręstų problemų“ (t. 1, p. 5). Taigi pirmiausia šio projekto tikslai numatyti labai pragmatiški, šviečiamieji. Tuo tarpu trečiojo tomo prioritetai kiek kitokie – čia pirmiausia angažuojamasi įvertinti procesus, atsižvelgiant į epochos dvasią ir į tai, kad „partinio funkcionieriaus tekstas apie senovės lietuvių religiją ir mitologiją (SLRM) kartais rodo daugiau nei sąžiningo mokslininko kruopšti studija“ (p. vi).

Įvade – „Lietuvių mitologijos tyrimai XX a. antrojoje pusėje“ – G. Beresnevičius tokį vertinimą ir pateikia. Apie šį didžiulį, daugiau kaip pusšimčio puslapių apimties tekstą, įdėtą tomo pradžioje ir toli prašokantį vien tiktai chrestomatijos „įvadui“ keliamus reikalavimus, neišvengiamai tenka kalbėti daugiausia. Tai karštas, aistringas ir ekspresyvus tekstas, drąsus bandymas sudėlioti akcentus – tiek vertinant SLRM tyrimų situaciją XX a. antrojoje pusėje ir sąsajas su ankstesniu laikotarpiu, tiek brėžiant gaires ateičiai. Štai Zenono Slaviūno studija „Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose“, išėjusi 1947 m., – tai „neįtikėtinas Respublikos laikų intelekto ir akademinės laisvės blyksnis stalinizmo teroro metais“ (p. ix); o Pranė Dundulienė ir Juozas Jurginis, G. Beresnevičiaus vertinimu, įkūnijo dar XIX a. prieštarą tarp romantikų ir pozityvistų – „tai atkartojo XX a. pirmosios pusės polemiką tarp Vinco Krėvės ir J. Balio, taip pat kitais pavidalais pasireiškusią prieštarą“, p. xxx). Įvade bandoma sugriauti kai kuriuos pseudomokslinius mitus ir nuvainikuoti vieną kitą gal ir ne visai pelnytai laurais puošiamą korifėjų, kaip antai J. Balį ar H. Biezajį (tik ne „Biezaisą“ ir pan., kaip nuolat rašoma tekste!), atskleidžiant ir nevisiškai teigiamus jų mokslinės veiklos išeivijoje aspektus (žr. p. xiii, xxiv ir kt.). O ypač karštai ir aistringai pliekiami tie autoriai (daugiausia, deja, istorikai), kurie savo tekstuose užsimena apie „įgrisusius ir niekada neegzistavusius „gamtos kultus“ (p. xx) ir pan. Prie jų G. Beresnevičius su tikru įsiutinto religijotyrininko įkarščiu grįžta ne vienąsyk: pasak jo, ši „autorių grupė iš esmės atsilikusi nuo laiko korektūrų“; savo darbuose tiek lenkų, tiek kai kurie lietuvių istorikai remiasi perdėm pasenusių XIX a. pozityvistinių bei evoliucionistinių metodologijų ir marksizmo samplaika; kalbėdami apie SLRM, jie tematė „fantazijos iškreiptus gamtos jėgų atspindžius ir net nesiteikė pastebėti asmeninių dievų egzistavimo“ (p. xiii), nors dievai minimi tuose pačiuose šaltiniuose, kuriais šiaip jau tie autoriai sėkmingai naudojosi. „Istorikams vis vien lietuviai – dvasių ir rupūžių garbintojai, nepakilę iki politeizmo, ar teturintys vieną antropomorfinį dievą „gamtos reiškinių garbintojai“, – su karčia ironija konstatuoja G. Beresnevičius. – Šiuolaikinė religijotyra tokių religijų pasaulyje apskritai neradusi. Asmeninių dievų panteonas, kultas, religinis ideologinis genties pagrindas, žyniai, aukotojai ir aukos yra visur – ar aborigenų, ar zulusų religijose“ (p. xiv). Žinoma, tokie vertinimai neišvengiamai įtiks ir patiks ne visiems, tačiau pripažįstant, kad daugelis šių dalykų seniai prašėsi viešo įvardijimo ir diskusijos, belieka pasveikinti teksto autorių – bent jau už drąsą.

G. Beresnevičius, pristatydamas ir tomo struktūrą, ir XX a. antrojoje pusėje lietuvių mitologijos tyrimuose vyravusius procesus, išskiria keletą pagrindinių momentų. Pirmiausia taikliai pastebima, kad emigracijoje dirbę autoriai turėjo didesnę akademinę ir metodologinę laisvę, bet galėjo naudotis tiktai gana skurdžiais šaltiniais; čia pirmiausia minimi Vienos etnologinės istorinės mokyklos atstovas Vytautas Jonas Bagdanavičius, struktūralistas semiotikas Algirdas Julius Greimas ir archeomitologė Marija Gimbutienė: „Tai trys išeivijos autoriai, kurie triūsė pagal naujus vakarietiškus metodus; galima net pasamprotauti, kad jei ne – visų pirma – folkloro, etnografijos, istorijos šaltinių trūkumas, gal jiems net nebūtų tekę tiek dėmesio skirti metodams“ (p. viii). Okupuotoje Lietuvoje pamažu radęsi tyrinėtojai, priešingai, galėjo naudotis gausesne medžiaga – ypač tautosaka ir etnografija, – tačiau rašyti jiems teko ideologinės cenzūros ir KGB teroro atmosferoje; ką jau kalbėti apie laisvą metodo pasirinkimą, jei „bet kokia sovietų sistemos neaprobuota lituanistika buvo mirtinai pavojinga“ (p. ix). Vis dėlto šiuo atveju gelbėjo medžiagos gausa, įvairovė ir jautrus jos panaudojimas. Antai N. Vėlius savo darbais parodė, „kaip medžiagos tvarkymas, jeigu atliekamas ir įkvėptai, ir atsakingai, pats susidėsto į metodą“ (p. xxxiv). Šitokiu būdu, būdamas atskirtas nuo Vakarų metodologinių įtakų, N. Vėlius pats atrado religijų geografijos metodą – būtent jam priklausanti „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (1983), G. Beresnevičiaus nuomone, bene įspūdingiausia N. Vėliaus monografija. O ir apie lietuvių Velnią po N. Vėliaus dar labai ilgai nepavyksią nieko naujo pasakyti (p. xxxiii). Taigi akivaizdu, kad tikras mokslinis interesas, nepaisant visokiausių kliudymų ir trukdymų, kurių šiame audringame amžiuje nestigo, vis vien sugeba it užtvenkta upė prasigraužti vagą – jei tik iš tikrųjų dirbama sąžiningai, o ne aklai kartojamos pasenusios tiesos arba ieškoma patvirtinimų kokioms nors išankstinėms nuostatoms.

Kaip svarbiausius įvykius, iš esmės pastūmėjusius į priekį SLRM tyrimus, G. Beresnevičius įvardija tautosakininkų bangos „įsiveržimą“ į mokslinę veiklą aštuntajame dešimtmetyje (šios plejados vėliavnešys, be abejo, buvo N. Vėlius) ir kitą „įsiveržimą“ – Maskvos mokslininkų struktūralistų (pirmiausia V. Ivanovo ir V. Toporovo), kurių darbai ne tik buvo savaime vertingi, bet ir praskynė kelią galimiems struktūralistiniams tyrimams Lietuvoje. „Lietuvių mitologijos“ trečiajame tome įdėtas V. Ivanovo ir V. Toporovo fundamentalaus straipsnio „Baltų mitologija“, paskelbto enciklopedijoje „Pasaulio tautų mitai“ (1980), lietuviškas vertimas. Šio straipsnio reikšmė įvade nusakoma taip: „Sovietijoje tai buvo SLRM tyrimų sprogimas. Po jo daugelis pačių naujausių tekstų akies mirksniu tapo anachronizmais“ (p. xxxix).

Vis dėlto toliau skaitant įvadą ir sklaidant patį tomą neišvengiamai susidaro keistokas įspūdis, kad bene svarbiausias šiuolaikinis apie SLRM rašantis autorius ar tik nebus anglų istorikas Stephenas Christopheris Rowellas? Bent jau taip atrodytų, atsižvelgiant į kiekybines tekstų proporcijas: tome įdėtas palyginti nedidelis 40 puslapių S. C. Rowello knygos „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (1994) fragmentas – beje, kaip rodo daugybė nuorodų į neskelbiamas knygos dalis, gerokai išplėštas iš konteksto, – o jo analizei ir polemikai su šiuo autoriumi G. Beresnevičius skiria bene penktadalį įvado – 12 puslapių! Motyvuodamas, jo nuomone, išskirtinę šio istoriko darbų svarbą, G. Beresnevičius pabrėžia, kad „S. C. Rowellas tarsi susieja lietuvių autorių, emigrantų ir vakariečių SLRM tyrinėtojų generacijas“ (p. xLviii), be to, tai esąs pirmas nuo J. Dlugošo laikų (sic!) istorikas profesionalas, su kurio pateikiama traktuote apskritai įmanoma diskutuoti religijotyrininkui ar mitologui, nes ji esanti profesionali (p. Lx). Kyla klausimas, kiek toks kategoriškas vertinimas pagrįstas, ir ar tik čia asmeninės G. Beresnevičiaus preferencijos ir noras papolemizuoti sau artima problematika nebus privertę jį prasilenkti su tomo pradžioje deklaruotu tikslu: „Reprezentuoti tuos procesus, kurie SLRM tyrimuose vyko per pusšimtį metų“ (p. vi). Beje, abejotina, ar tokie jau reprezentatyvūs yra ir kai kurių kitų autorių iš stambių knygų išplėšti atskiri skyriai, sudėti į šį tomą? Pavyzdžiui, kodėl iš to paties N. Vėliaus monografijos apie velnią paimtas būtent nedidukas skyrelis „Velnio turtai“, o ne koks nors kitas, atskiras, galbūt sunkiau beprieinamas N. Vėliaus darbas? Su siekiu reprezentuoti procesus, mano nuomone, akivaizdžiai kertasi ir Jaano Puhvelo „Lyginamosios mitologijos“ skyriaus apie baltų ir slavų mitus fragmento publikavimas šioje chrestomatijoje: jei tai „atgrubnagiškas“ tekstas, „viena silpniausių knygos vietų“ (p. xLviii) – tai kam tuomet tą atgrubnagiškumą, juolab neseniai lietuviškai išleistą, dar papildomai tiražuoti? Gal verčiau būtų buvę paskelbti kitą tekstą – kad ir vieną iš dviejų šio autoriaus straipsnių, kuriais rašydamas apie velnią rėmėsi ir N. Vėlius?

Kita vertus, akivaizdu, jog ne visa, kas šioje knygoje sudėta, galėjo būti numatyta ir inspiruota N. Vėliaus. Juk nuo profesoriaus mirties iki tomo pasirodymo praėjo jau nemažai laiko ir daug kas pasikeitė: atsirado ir naujų vardų, ir naujų veikalų. G. Beresnevičius tomo pratarmėje, beje, pripažįsta, kad N. Vėliaus sudarytu SLRM tyrimų projektu remtasi tik iš dalies, kad „teko kai ką įdėti, kai ką išimti“ (p. vi). Manyčiau, kad aiškumo dėlei būtų buvę pravartu nurodyti, kas konkrečiai buvo paveldėta iš N. Vėliaus sumanymo, o kas pridėta (ar išimta) jau G. Beresnevičiaus. Tuomet ir skaitytojui būtų lengviau orientuotis, ir klausimų mažiau kiltų, ir tie patys akcentai aiškiau dėliotųsi.

Šiaip ar taip, knyga išėjo gera, naudinga ir įdomi. Ir nors daugelis joje sudėtų tekstų bent kiek šia sritimi besidominčiam žmogui žinomi – kai jie sugula į vieną tomą, neišvengiamai sužėri naujomis briaunomis ir aspektais. Tuomet aiškiau matyti ir vieno ar kito autoriaus pranašumai bei trūkumai, skaitytojas gali pats vertinti, kiek darbų vertę lemia pasirinktas metodas, literatūros ir šaltinių prieinamumas bei interpretacijos; kuris veikalas rašytas tik kaip tam tikrų išankstinių nuostatų iliustracija, o kur žymu nuoširdus domėjimasis medžiaga ir atkaklios pastangos ją prakalbinti. Taigi galime sakyti, kad profesoriaus N. Vėliaus nubrėžtas tikslas – pateikti nuoseklią SLRM tyrimų istoriją – pasirodžius šiam tomui yra įgyvendintas. Bet nesinorėtų manyti, kad tai jau projekto pabaiga – veikiau tąsa; juk nei mokslas, nei gyvenimas nestovi vietoje. Ir jau šiandien turime darbų, vertų sudaryti ketvirtąjį tomą, o N. Vėliaus inspiruoti projektai savo ruožtu yra tvirtas pagrindas žengti toliau naujų įžvalgų ir atradimų link.