Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Liepsnojanti tuštuma

Liepsnojanti tuštuma Jeigu rašytojų Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos  „Pasvirusio pasaulio“ epą, susidedantį iš knygų: prologo „Pasviręs pasaulis“, trijų dalių – „Oro pilis“, „Magas“,  „Mirtis Amerikoje“, bei epilogo „Angaras“, įsivaizduotume kaip pentagramą — geometrinį tiesių junginį, šeštąją epo knygą „Liepsnojanti tuštuma“, vaizduotės popieriuje tiktų pažymėti baltu fonu. Tačiau žymėjimas nėra būtinas. Tuštuma, atviras kosmosas, kuriame egzistavo bei egzistuoja pentagrama buvo ir yra visą laiką. Taip pat galėtume pasakyti, jog tuštumos nėra, nes tuštuma yra niekas, tačiau vis dėlto ji yra, nes niekas yra kažkas.

Romano „Liepsnojanti tuštuma“ siužetinė linija — tarytum atskiro pasaulio, su linijiniu epo laiku nesusijusi citata. Knygoje veiksmas prasideda sovietmečiu, kai tuo tarpu iš ankstesnių knygų žinomas, pavyzdžiui, kad ir Mago „Melomano“ banko įsteigimas pirmaisiais Lietuvos atgimimo dešimtmečiais (autorių žodžiais tariant — Nesąmonių epochoje). Tad bandomosios medicinos sanatoriume partinės oligarchijos įkalinti pagrindiniai knygos personažai, savo pažangiu mąstymu ir erdve sąmone oponuojantys sovietiniam niveliacijos fantomui, visą laiką egzistavo  šalia epo personažų — Karmino, Dravenio bei Mago, tačiau skaitytojui proga pažinti vydūniškąjį išminčių Melchiorą Vanagą, Krišnos sąmonės mokymui pasišventusį dailininką Hermaną Repečką, bei vėliau į rūmus atsikrausčiusius keistuolius, suteikiama tik šeštojoje knygoje.

„Liepsnojančios tuštumos“ autoriai neslepia  savo gausios, jiems būdingos amunicijos. Ironija, poetiniai viražai, personažų projektuojami religiniai bei filosofiniai disputai, grotesko štrichai, nuolatinė siurrealizmo pulsacija, humoras, bei palaipsniui auganti intriga, leidžia gėrėtis atonalia stilistinių priešybių elegancija, išmintingu šių amunicijos turtų išdėstymu. Rašytojai  Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva „Pasvirusio pasaulio“ epui artimą pasąmonės srauto apologiją transformuoja į stilingą fantasmagoriją su detektyviniais elementais.

Pirmieji mįslių daigai pasirodo kartu su nežinia iš kur uždaroje sanatoriumo instancijoje atsiradusiu Magu, kuris gerai pasiautėjęs morgo šokių aikštelėje, Melkį Vanagą pavadinęs Karminu, bei spirito burtais prikėlęs Hermano Repečkos beveik-lavoną, ryte lyg niekur nieko grįžta į laisvę. Melchioro pažintis su Karminu ir Draveniu — dvejais budistais, miške statančiais Zen bendruomenės namus;  nuo giedamų sutrų iš letargo miego nubudusio Mago nematomas pabėgimas; vėliau — kartu su šventiniais nepriklausomos Lietuvos oro gurkšniais atvykęs keistasis rūmų savininkas grafas Jurgis Radvila, didina intrigos variklio darbą ir užganėdina dėmesio receptorius.

Nuolatinės užuominos, knygoje pasireiškiančios sodriais siurrealistiniais pavidalais, sufleruoja, jog visas veiksmas yra nukreiptas į pagrindinį, netrukus būsimą įvykį. Hermanas Repečka — jautrus ir gilus žmogus junta artėjantį didžiosios scenos pasirodymą, dešimtmetė Kubilų dukra Agnė (beje, knygos autoriai pristatydami mergaitės “cv”, Agnytę apibūdiną kaip žiogų ir vorų kalbą suprantantį vaiką) ją aplankančiuose regėjimuose susiduria su viduramžių maskarado atmosfera, fatališka linksmybe, kaukėmis, susipažįsta su Voruta — buvusiu voru, o dabar aktoriumi ir ekspedicijos vadovu į Kirtanos amžinybę (kuris vėliau pasirodo esąs vienas iš Mago testamento sąjungininku); naktį pamato dirbančius Hermaną ir Melkį, kurie vaidino kitus, jai nežinomus žmones — Karminą ir Dravenį. Ši su logika konfrontuojanti painiava, siurrealistinis detektyvas, tampa sąlygiška tikrovės simuliacija — visa, kas vyksta yra vienodai tikrai ir netikra, vyrauja magiškojo Galbūt vienvaldystė. Tai nurodo ir patys rašytojai: su Nakties teatro sąjungininku Voruta į Absoliuto sferų ekspediciją išvykę rūmų gyventojai gali būti, kad amžinai liko dvasinėje erdvėje ir tolimesni įvykiai jiems neteko egzistencinės prasmės. Matome, jog „Liepsnojančios tuštumos“ autoriai paneigia (tiksliau — galbūt paneigia) savo sukurtų personažų siurrealistinę egzistenciją, arba atvirkščiai — patvirtina jų realumą: personažai egzistuoja savarankiškai, nepriklausomai nuo rašytojų, todėl R. Kundrotui ir A. Lyvai jų tolimesnė evoliucija nėra žinoma. Tad bijodami sumeluoti, autoriai sako galbūt. Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, jog vienas iš romano personažų — filosofas Antanas Poškus, nors ir netiesiogiai, susiduria su „Pasvirusio pasaulio“ epo kūrėjais. Apie vaivorykštės spalvomis į Lietuvos literatūros vandenis įsiliejusius poetus, rašytojus dramaturgus, prieštaringai vertinamo penkių knygų epo autorius, Poškus perskaito laikraštyje ir lyg niekur nieko, tiesiog sekundei tampa pasvirusio pasaulio personažu Mąstautu. Reiškia, dar epo prologe kartu su Karminu ir Draveniu veikiantys Robertas ir Algimantas, „Liepsnojančios tuštumos“ personažams tėra ano, kito, t.y. pasvirusio, pasaulio režisieriai. Beje, R. Kundrotas ir A. Lyva prologo knygoje užima ne kaip režisierių, bet realybės fiksuotojų poziciją — rašytojai knygoje skaitytojams pateikia garlaivyje arbatos vakaronėse Karmino ir Dravenio pasakotas istorijas. Tad visai tikėtina, jog realūs personažai — Magas, Karminas ir Dravenis įsiskverbia į „Liepsnojančios tuštumos“ zoną — tikrovę, kuriamą minėtų autorių, tačiau esančią lygiagrečiai su pasvirusiu pasauliu.

Didžiojo spektaklio metu atskleidžiamos visos kortos. Prie šio nesuvokiamo projekto prisideda Voruta — kartu su J. Radvila degtukų dėžutėje atvykęs voras bei režisierius Otonas Dorintas, svajojantis scenoje atgaivinti epo herojus, priversti juos gyventi, kentėti, mylėti ir kalbėti. Otonas Pandoros skrynią ryžtasi atverti tik dėl šlovės: scenoje atgiję pasvirusio pasaulio herojai — nuolatiniai paskalų objektai menininkų rateliuose — sulauktų visuomenės susidomėjimo, spektaklis taptų metų įvykiu. Rūmų gyventojai, išmokę jiems paskirtų personažų tekstus, scenoje virsta  pasvirusio pasaulio herojais. Misterijos metu personažai nugali savo aktorius — įvyksta gyvas Mago, Dravenio, Karmino, bei jų mylimųjų — Kunigundos ir Eirimės susitikimas. Buvusio sanatoriumo gyventojai scenoje tampa mediumais, transliuojančiais pasvirusią realybę. Jurgio Radvilos transliuojamas Magas triumfuoja, kadangi pjesė, būdama jo minčių mozaika, laiduoja tolimesnį „Melomano“ prezidento tęstinumą: „Rampos parketą išklojau mintimis.<...> Aš vėl esu Magas! Savo minties jėga aš gyvas!“. Nepaisant Mago visagalybės ir to, jog scenoje veikiantys personažai tėra jo minčių pavidalai, Karminas ir Dravenis sugeba išsinarplioti iš tamsaus voratinklio. Hipnotizuojantį Demiurgo kvietimą amžinai likti tamsoje ištirpdo švari sąmonė ir Nakties fėjos globa. Beje, tikėtina, jog Nakties fėjos vaidmenį atliekanti mažoji Agnytė, vienintelė iš visų aktorių nesiima vaidinti savo personažo. Mergaitė vaidinimo metu lieka budri, skaidrus protas padeda kontroliuoti situaciją, regėjimų metu įgytas žinojimas neleidžia pasiduoti tamsos manipuliacijai. Tokias išvadas provokuoja logiškas paaiškinimas: pjesės autorius Magas nesiimtų kurti jam oponuojančių personažų (tiksliau — galbūt nesiimtų) . Jų atgaivinimas Magui reikalingas kaip galimybė deklaruoti savo amžiną mokymą ir pripildyti ištuštėjusius energijos bakus. Nors pjesės autorius ir beveik sutrauko pentagramos gijas jį jungiančias su Karminu, Draveniu , Kunigunda ir Eirime, savo mokiniams atimdamas klausą, regėjimą ir tokiu būdu silpnindamas jų pasipriešinimą, tačiau lemtingu momentu — iki sutraukiant paskutinę jungtį, jį sustabdo pasirodęs Melchioro Vanago varnas. Prieš Magui grįžtant į pirminį- savo minties pavidalą, Melchiorą ir Hermaną, vaidinusius Karminą ir Dravenį (tiksliau — transliavus ir virtus jais) aplanko suvokimas, jog spektaklio iliuzija ir jos demaskavimas yra jų sąmonės išbandymas, dvasinė treniruotė. Romano personažai  turbūt nušvinta ir tampa Budomis.

Paskutiniame knygos skyriuje zen’iškų sakinių ataka skaitytojo protą minko kaip tešlą, mąstymo pasvirinimas 23,5º kampu — privalomas, norint išvengti loginio bado. Įžeista rupūžė nebijo kirvio grasinimo,  statiška vėžio akis pasiekė židinio dugną ir patikslino stiklinių mūzų perimetrą. Nakties teatro siurrealistinė tiesa — tai tikrovė, kuriai neįmanoma kelti apkaltos proceso. Dvasinė treniruotė, sąmonės virsmas — autentiški Dievo žaislai negali turėti pavidalo. Jų fiksavimas, sisteminimas, įžodinimas yra tuštuma. Gaisras, kaip tuštumos paneigimas, nėra įmanomas, nes tuštuma yra niekas. KATZ! Pasviręs mąstymas elektros ritėje išsitiesino.
2006-02-06
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Pasviręs pasaulis
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-17 14:04
Prozerpina
šaunuolė raduga. puiki recenzija :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-15 17:48
Strelnikovas
blecxa
geriausia savaitės recenzija, otik du komentarai
zjbs
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-07 01:09
Talk Normal
Bandžiau skaityt, bet po pirmo puslapio supratau, kad rašykas iš jo ne koks, bet užtat Kundrotas kokių reta. Visiems Kundrotams Kundrotas. Pamiatnika jemu nado nerukatvornovo - sidiačevo. Šalia Zapos. Tegul ir toliau skleidžia vaisingas noizo įdėjas nuodėmingoj Marijos žemelėj.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-06 18:51
Strelnikovas
jei dar knyga taip "užganėdins dėmesį" tai iš vis bus absoliuti galia
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą