Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava

Visiems, kas teigia, jog šiuolaikinis jaunimas nebemoka rašyti, reikia įsprausti šią knygą į rankas ir užrakinti kambaryje mažiausiai dviem paroms. Kertu lažybų, kad atrakinę kambarį išvystume tokį kritiką plačiai besišypsantį. Arba garsiai nevaržomai besijuokiantį, nes šio teksto kitaip skaityti neįmanoma, nors čia ir ne anekdotų rinkinys.

Stebina šios jaunos lenkės sugebėjimas papasakoti, rodos, visiškai banalią istoriją, susidedančią pusiau iš veikėjo narkotinio kliedesio, pusiau iš juodos nevilties, taip nuosekliai ir šmaikščiai, kad tiesiog negali nurimti neperskaitęs iki pabaigos. Genialus vertimas perteikia lenkų jaunimėlio žargoną taip sėkmingai, kad norisi nuvažiuoti į tokį apsnūdusį, tarp miškų glūdintį miesteliūkštį ir kartu su pasakotoju įgriūti į vienintelį barą.

Iš pažiūros „paprasto kaip penki centai“ Andrzejaus kalba kimšte prikimšta žargono, reklamos šmaikštumo bei stereotipų, dvasingumo parodijos ir dar bala žino kokių linksmybių: „O dar ką pasakysiu, kad savo akimis, kurias, sakiau, tipo, per naktį nežinia kokia papildoma nemokama oda užaugo, ir iš viso nedaug bematau, bet ką matau, ką matau. Ir čia visai ne koks haliūnas makaulėje, joks sušnerkštas flešbekas, čia, tipo, reality show, visa, ką dabar matau, real tv“ (p.85). O mato gūdžią Lenkijos provinciją, kur nieko nevyksta, jaunimui „plaunamos smegenys“ per televiziją, aplinkiniai dreba dėl puikios kokybės daiktų ir iš esmės pasiruošę parsiduoti, jei tik gerai sumokės.

Lenkų ir rusų karas – tik metafora, apibūdinanti šiuolaikinę tikrovę, kurioje kasdien matai per daug neteisybės ir skausmo, kad pakęstum dar ir išsičiustijusius gyvūnėlių teisių gynėjus. Čia patį žmogų reikia ginti nuo gatvinių ir prekybos agentų, narkotinių vizijų ir demagogiškų pašnekesių apie gyvenimo prasmę.

Minkštaširdį skustagalvį jo painūs santykiai su aplinkiniais, begalinis erzulys, makabriški naktiniai pasivaikščiojimai galiausiai nuveda į policiją. O ten prie stalo sėdi pati panelė Masłowska ir traukia jį iš liūno, kurį tik iš dalies prasimanė. Nes pasaulis yra beviltiškas:vis daugiau perka, bet vis labiau atbunka, tobulėja propaguodamas Europos Sąjungą, o iš tiesų ritasi į prarają. Bet knygą apie jį išėjo tiesiog tobula. Pavydžiu lenkams, kad turi tokią autorę. Gal ir lietuviai kada nors pagaliau išdrįs šitaip rašyti?