Lemingo metai

„Konfederaciją valdo keturios visagalės Tarnybos. Sanitarinės Tarnybos vadovas Michailas Malachovas sukasi it voverė rate, nes didžiulėje Konfederacijoje nuolat atsiranda Ebolos karštinės, Kašmyro maro, AIDS-7 ir kitų mirtinų ligų židiniai. Tačiau tokios katastrofos, kurios pirmieji požymiai pasireiškia 2040 metų pabaigoje, jau negali paaiškinti nei mokslininkai, nei šarlatanai. Ar tai liga? Sunku pasakyti. Ar tai pandemija? Be jokios abejonės. Ar vilties dar yra? Ne!!!…“

Ši knyga 1997 metais buvo pripažinta geriausiu mokslinės fantastikos romanu Rusijoje ir, mano manymu, ne be reikalo. Autorius puikiai pateikia istoriją, rašydamas pirmuoju asmeniu.

Pagrindinis veikėjas Michailas Malachovas užima funkcionieriaus postą Sanitarinėje tarnyboje. Viskas klostosi neblogai, kol vieną dieną gaunami itin slapti duomenys apie pastebimai išaugusį savižudybių skaičių, kuris ir toliau nepaliaujamai didėja. Prasideda ilgas nieko gero nežadantis tyrimas.

Viskas lyg ir girdėta, bet… Malachovas turi nepaprastus intuicinius gebėjimus, kurie nuolat sukelia skausmus pakaušyje. Pats Michailas tai vadina „demonijum“. Vienintelis būdas tai sutramdyti – raminamieji, gausiai užgerti alkoholiniais gėrimais.

Pasakojimą paįvairina bylos apie Malachovo rezultatus mokykloje, kuri, žinoma, buvo neeilinė. Man ypač patiko skyrius apie funkcionieriaus mokyklinius prisiminimus. Pats svarbiausias kūrinio akcentas – tai subtilus rašymo stilius, nuolat ironizuojantis ir pašiepiantis įvairias smulkmenas. Skaitydamas šią knygą ne kartą šyptelėjau.

Manau, kad ši knyga verta dėmesio ir rekomenduoju ją perskaityti visiems mokslinės fantastikos mėgėjams.