Lėliukė

Dorota Terakovska (1938–2004) – lenkų rašytoja, žurnalistė ir publicistė. Išgarsėjo romanais „Raganų duktė“ (1992) ir „Dievų vienatvė“ (1998). Jos kūrybą ypač vertina jaunimas.

Romane „Lėliukė“ nagrinėjama dviejų žmonių – Ievos ir Adomo – drama. Abu herojai yra pasitikintys savimi, šiuolaikiniai karjeros žmonės, kuriems atrodo, jog viską gyvenime galima suplanuoti, užprogramuoti ir numatyti. Tačiau autorė primena, kad gyvenimą lemia ne tik taisyklės ar susikurti elgsenos modeliai, bet ir atsitiktinumai bei įvykių netikėtumas.

Ieva ir Adomas eina per gyvenimą, svajodami apie šeimą, manydami, jog tėvystei pasiruošti galima lyg savaime, tarsi tai būtų naujas karjeros etapas. Darbas jiems – svarbiausias prioritetas, o pokyčiai atrodo nereikalingi.

Gyvenimas teka toliau, tarsi viskas klostytųsi idealiai, kol vieną dieną supranta: ateitis nebėra tolima, o vaikai – nebe tik ateities svajonė, o dabartis. Gimsta dukra, ir būtent jos gimimas tampa pagrindiniu romano motyvu. Idealioje, tvarkingai suplanuotoje dviejų žmonių sąjungoje atsiranda vaikas su negalia. Kaip į tai reaguoja aplinkiniai? Kaip patys tėvai?

Knyga atskleidžia nesupratimą, šaltumą, atstūmimą ir nenorą priimti kitokį gyvenimą. Atrodo, kad Adomo ir Ievos šeimoje viskas buvo kruopščiai programuojama, tačiau kas galėjo numatyti tokią netikėtą situaciją? Kas kaltas? Kodėl artimiausi žmonės juos pasmerkia?

„Lėliukė“ – tai romanas, verčiantis susimąstyti, kad šeima nėra tik formalus gyvenimo etapas ar antraeilis prioritetas. Knygą ypač verta perskaityti tiems, kurie apie santuoką ar tėvystę mąsto paviršutiniškai.

© Alicija Valentukevičiūtė, 2007.