Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Leili ir Medžnūnas

Leili ir Medžnūnas Perskaičiau poemą ir galvoju – ar turiu nors dulkelytę teisės kaip nors kritiškai kalbėti apie šį Azerbaidžano tautos dainių ir filosofą, kurio kūriniai atlaikė amžių išbandymus, yra praėję per tūkstančių, tikriau, milijonų žmonių jausmus ir širdis ir visada sulaukę nuostabos ir pasigėrėjimo. Ne, aš tokios teisės neturiu ir jo poezija, ir poetika, atėjusia iš tokių bemaž kosminių tolių, galiu tik žavėtis. Gal būt galiu kai ką pasakyti žiūrėdamas į tuos puslapius nuo dvidešimt pirmojo amžiaus pakilos ir vertindamas ją šios dienos pragmatišku požiūriu? Gal būt ir galiu, bet ar šios dienos atskiro filisterio požiūris gali turėti kokios nors reikšmės tokiam literatūriniam milžinui, koks buvo ir yra Nizami?

Taigi recenzento padėtis nepaprastai kebli ir ar nebūtų teisinga praradus amą man pasidžiaugti ir patylėti?

Ir vis dėlto...

Pirmiausia noriu pagyrimo žodį pasakyti vertėjui L. Brogai, kuris sugebėjo pagauti rytietiškos minties sūkurius ir filosofinius apibendrinimus, ir gana išmaningai ir suvokiamai pateikti juos Lietuvos skaitytojui. Knyga neįprasto pailginto formato, kiekvienas puslapis ornamentuotas, tekstas apvestas dvigubu rėmeliu. Paėmęs į rankas knygą ir trumpai ją pavartęs, pamatai neįprastą meninį apipavidalinimą, kurį atliko dailininkas B. Leonavičius. Ir knygos viršelių, ir kitų puslapių ornamentika arabų stiliaus. Knygos gale pateikta Nizami autobiografija ir gana išsamūs paaiškinimai.

Kad nors apytikriai suprasti ir įsivaizduoti kas ir kaip knygoje pateikiama, aš ryžtuosi perrašyti poemos pradžios atskirų dalių pavadinimus. Štai jie: I. O vardas tavo – viso ko pradžia; II. Šlovė paskutiniajam iš pranašų, tegu Alachas jį laimina ir sveikina; III. Apie Alacho pasiuntinio – tegu Alachas jį laimina ir sveikina – dangum žengimą; IV. Apie išmintingus posakius ir pamokymus; V. Kodėl buvo parašyta knyga; VI. Apie pavyduolius; VII. Atsiprašymas už nuoskaudas; VIII. Pamokymai sūnui; IX. Savo būvio aprašymas ir mirusiųjų atminimas; X. Sakmės pradžia; XI. Kaip Leli ir Kaisas pamilo vienas kitą; XII. Apie Medžnūno meilę; XIII. Medžnūnas keliauja pažvelgti į Leili; XIV. Medžnūno tėvas keliauja piršlėmis pas Leili; XV. Medžnūno rauda; XVI. Tėvas veža Medžnūną į Kaabos šventovę; XVII. Medžnūno tėvas sužino apie Leili genties kėslus... Toliau eina ištisi puslapiai su niuansais ir niuansėliais, kuriais apibūdinamos nelaimingos meilės viltys ir kančios, iki išprotėjimo susiraizgę pergyvenimai, mintys ir visokie kitokie dalykai, kurie atveda įsimylėjėlį į kapo duobę. Užsibaigia poema šešiasdešimtu skyriumi – „Medžnūno gentis sužino apie jo mirtį“.

Kaip matome, turinys labai paprastas, bemaž klasikinio romano pobūdžio. Bet taip pasakyti apie poemą, reiškia nieko nepasakyti. Poemos turinį spalvomis, filosofija ir jausmais pripildo Nizami poetiniu talentu parašytos eilutės. O jos tokios gilios ir skambios, tokios šiuolaikiškos ir nesenstančios, tokios karštos ir deginančios, jaunų žmonių meile, nusivylimu, praradimais ir viltimi virpančios, kad užgauna skaitančiojo širdį ir jausmus, visam laikui įsirėžia į atmintį.

Kol Nizami ateina iki dėstymo, jis parašo net visus devynis skyrius, kuriuose šlovina Alachą ir kitus šventuosius bei žemiškuosius viešpačius, išsako daugybę sentencijų. Toks buvo tų laikų poemų rašymo stilius. Štai keletas dvieilių iš tos dalies: „O vardas Tavo – viso ko pradžia!/Kaip aš be jo atversčiau knygą šią. Visi žmonių rašyti kūriniai/Be Tavo vardo pamiršti seniai. Tu visą būtį permatai. Tu ją/Ir iš viršaus regi ir viduje. Ir kas nurimo, ir kas juda spėriai –/Tu visa ką visatoje sutvėrei. Tu įsakai – ir klauso begalybė,/Tu pašauki – ir keliasi gyvybė. Tu šio pasaulio tvarką palaikai,/Tu jam, ko reikia, visko palikai. Nuo Tavo dulkių mūsų akys gyja,/Tu atskleidi grožybės karaliją. Neglūdinta skeveldra nespindės,–/Tamsu širdy be dieviškos minties. Gyvenimą dabink tik juo pačiu,/Kas myli jį, nevengia jo kančių. Gamta visur trumpiausio geidžia tako,–/Bet kol radau, toli vingiuoti teko. Žmogaus šešėlis šaipos iš žmogaus,/Kad panašus,– bet nieko neapgaus. Pasiekęs laimę, saugok jos šaltinį,/Neniekink to, kas Dievo vardą mini. Prasmė ir žodis – auksas vienalytis,/O plepalai su jais nesusilydys. Miela drugeliui žvakė, tik deja,/Mirtis jo laukia žvakės liepsnoje. O kai nuo karščio neturės kur dėtis,/Jis pačią saulę akmenim apmėtys. Ir nemažai gyvenime patyrę/Ne visada nuo juodo baltą skiria.“

O dabar keliolika eilių iš Medžnūno ir Leli meilės epopėjos: „Kai nebėra širdies, tai visko trūksta,/Ir vynmaišy skylė, ir vynas rūgsta. Tenai jis veržės lyg srovė patvinus,/Atgal šlubavo lyg per akmenynus. O, jei gali, nors lašeliu pagirdyk/Iš savo lūpų – iš taurės medaus/Supančiotas, sunykęs aš numirsiu,/Jei mano lūpos jo neparagaus. Širdis skubri kaip gyvsidabrio lašas,/O ilgesys – liepsnojantis miražas. Ji – rožės žiedas, baltas visada,/Medžnūnas visas – kaip žaizdų žaizda. Tikroji meilė atpildo nelaukia,/Ji nepakinta ir nepasitraukia. Tu vis purve, o ji gėle gėlyne,/Tu jos gailies, o ji kaip akmeninė. Visi man sako: juokis baik tą raudą./Tačiau kodėl man juoktis, jeigu skauda? Nebijo meilė kardo nei kovos,/Nes kardas gaili mylinčio galvos. Raudonos lūpos – jaunas rožės žiedas,/Kuriam prisirpo grožis nelytėtas. Kada vėjelis iš Leili šalies,/Jam sako šimtą posmų iš eilės. Arba padėk atgauti man Leili,/Arba palik numirt, jei negali. Gyvybė saugo savo kūną, kraują,/Tiktai mirtis gyvybei prieštarauja.“ Tokių ir panašių verteriškų sentencijų, pamokymų ir patarimų poemoje kiek nori. Vietomis net kartu pasidaro nuo jų.

Baigdamas pasakysiu, kad, ilgai klajojęs ir ieškojęs Leili meilės, visiškai nusibaigęs ir virtęs valkata, Medžnūnas žūsta.

Panašios formos ir kiti knygoje pateikti kūriniai, kurie dažniausiai įsikūnija dvieiliais. Jų turinys atspindi meilę, jaunystę, draugystę, ištikimybę ir kenčiančios, praradimų patyrusios sielos skausmą.
2007-05-13
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1985
Vertėjas (-a): L. Broga
Puslapių: 280
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 00:19
Passchendaele
5

Labai graži recenzija, tavareš.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-24 11:32
švelni mo
Cituoji cituoji ir staiga "baigdamas pasakysiu". Be to, prieštrauji pats sau: Toliau eina ištisi puslapiai su niuansais ir niuansėliais ir turinys labai paprastas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą