Laukai ir jausmai

Iš karto pastebėsiu, knygoje išspausdinta tiek eilių, kad kitam autoriui jų būtų užtekę ne mažiau kaip trims knygoms. Dėl to vien knygos turiniui, nors rašyta dviem stulpeliais, prireikė net trijų lapų. Kas be ko, dėl to nukentėjo tas vadinamasis išspausdinto eilėraščio meninis apipavidalinimas, gal kiek sunkiau bus ir skaityti šią knygą, tačiau pasirinkdamas tokį variantą, autorius leidžiamoje knygoje galėjo paskelbti visa, ką geresnio iki šiol buvo parašęs. Tai pirmoji E. Rudžio eilėraščių knyga ir ji, sakyčiau, ir pagal tematiką ir pagal kūrinių formą išsiskiria iš kitų dabar leidžiamų pusiau modernistinių eilėraščių knygų. Skaitytojas joje suras ir donelaitiško, ir salomejiško, ir kitokio tipo ilgesnių ir labai trumpučių eilių, kurios susideda vos iš poros eilučių. Knygos išskirtinumą liudija ir tai, kad apie trečdalį jos sudaro eilės parašytos žemaičių tarme. Yra knygoje ir trys mažos poemos: tai „Mosėdis, Skuodo gatvė“, „Intas Mosėdyje“ ir žemaičių tarme parašyta poema „Simonas Daukantas“. Ir kitos eilės, žinoma, ne visos, turi aiškų vietoviškumo akcentą. Tai jau minėtas Mosėdis, Skuodas, Ylakiai, Salantai, Žemaitijos kraštas ir čia gyvenę bei triūsę žmonės. Ne vienas eilėraštis skirtas ir autoriaus artimiesiems žmonėms bei giminaičiams.

Kalbant apie meninius ypatumus, galima pažymėti, kad nemažai eilių yra lengvo dvelktelėjimo, momentinės nuotaikos pagimdytos. Šalia jų yra ir epinių, tarsi dar nenudžiūvusiu dažu nudrėbtų, tarsi dar ne visiškai išbaigtų, sudėtų iš atskirų gabaliukų, gana mozaikiškų. Pastarosios skaitosi sunkiau, bet perskaičius ir vaizdas, ir mintis yra bemaž pribloškianti – ji kvėpuoja ir meile, ir nesugrąžinamais praradimais, ir ilgesiu, ir pasididžiavimu. Vienas kitas eilėraštis yra su politiniu atspalviu ir parašytas gana aštriai. Tai, be abejo, liudija autoriaus šios dienos išgyvenimus ir pergyvenimus dėl mūsų valstybės daromų žingsnių, dėl nuolatinių rietenų, nuo kurių lietuviškasis Seimas jau antrą dešimtmetį niekaip negali išsivaduoti. Šios eilės tik deklaratyvios, bet ne meniškos.

Baigdamas pažymėsiu, kad autorius knygą suskirstė į tris dalis: „Laukai“, „Jausmai“, „Žemaitiškos eilės“, tačiau tas skirstymas neišgelbėjo knygos nuo gana margo, nenusakomai ir chaotiškai atsirandančių ir čia pat dingstančių temų.