Latvių mitologija

Pėteris Šmitas (1869-1938) - iki šiol nepralenktas latvių tautosakininkas ir mitologas, interesą platumu stebinęs ne tik amžininkus, bet ir šių dienų intelektualus. Baigęs Petrapilio universiteto svetimų kalbų skyrių, 1986-1899 m. Kinijoje tęsė kinų kalbos studijas. Nuo 1899 m. profesoriavo Vladivostoko Tolimųjų Rytų institute (ten rusiškai parašė mandžiūrų kalbos vadovėlį ir keletą kitų filologinių veikalų), tačiau neapleido ir latvių tradicijos studijų. Jo pastangomis parengti ir išleisti visi pagrindiniai senųjų latvių mitologijos šaltinių bei tautosakos rinkiniai.

Šioje knygoje, remiantis gausiais istoriniais liudijimais, kalbos duomenimis ir unikalia latvių tautosaka, išsamiai analizuojama ir pristatoma ne tik Lietuvos skaitytojams, bet ir specialistams iki šiol beveik nepažįstama latvių mitologija. Tai veikalas, išsamumu ir sistemingumu pranokstantis naujausius latvių mitologijos tyrimus.

Kai kas mano, kad senųjų latvių analoginė magija su visokiom simpatinėm priemonėm priklauso veikiau poezijai ir išvis nėra susijusi su ankstesnių laikų latvių tikėjimu. Daugelis liaudies dainų teikiamų žinių apie įvairius medžius bei gyvūnus nėra susiję nei su dievais, nei su protėvių sielomis, taigi kai kas jas laiko paprasčiausiai liaudies poetų fantazijos vaisiais. Tačiau taip manydami, mes galėtume kone kiekvieną mitą atskirti nuo mitologijos. Kaip tik liaudies pažiūros į gamtą yra visų svarbiausia medžiaga mitologijos tyrinėtojui. Imkime pavyzdžiui Saulę, vėlę, vilką, gegutę ir ąžuolą. Liaudies poezijoje visi jie yra tam tikros mistinės būtybės, bet nė viena iš jų dar nėra tapusi visai apibrėžta antropomorfiška dievybe. Viena kita smulkmena apie juos gal ir bus atsiradusi per liaudies dainų kūrėjus, tačiau liaudies dainos yra visos tautos nuosavybė, ir čia apsakytų pažiūrų į gyvenimą laikėsi visa tauta. Daugelyje mitų galėsime rasti kai ką iš analoginės magijos, kai ką iš poetų fantazijos ir kai ką iš liaudies išminties. Ne tik kosmogoninės sakmės, bet ir kai kurios pasakos su budizmo mokymais ar tik nebus tyčia sukurtos ir sąmoningai paleistos į liaudį. Bet jei tokias sakmes bei pasakas viena ar kita tauta pasisavino, tai jos jau priklauso tos tautos mitologijai. Kaip mes dar galime abejoti mitologijai priklausant tuos prietarus, kuriuos yra apdainavę patys liaudies poetai? Taigi prietarai apie medžius, gyvūnus bei kai kurios simpatinės priemonės jokiu būdu neišleistini iš mitologijos darbo baro. Pastarąsias aprašiau veikiau per mažai nei per daug. Plačiau šio klausimo nesu ištyręs, nes medžiaga apie analoginę magiją dar apskritai mažai rinkta, sisteminta ir lyginta. Iš dalies į juos jau yra atkreipęs dėmesį senasis Baruonas.

Latvių mitologija, kaip jaunas mokslas, yra reikalinga platesnės išsilavinusių tautiečių paramos. Tautos atmintyje dar yra išlikę daug ir įvairių senovės prietarų, kuriuos mūsų dienomis dar tebėra galima išgelbėti nuo užmaršties. Kai kas iš šių žinių yra reikšminga ne tik latvių mitologijai, bet ir etnografijai bei kultūros istorijai apskritai. Todėl ir šio darbo pirmiausias tikslas buvo žadinti skaitytojų meilę senajam tautos tikėjimui.