Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Lapkritys

Lapkritys 1979 metai. Dar ir patys drąsiausieji, ir toliausiai matantieji svajotojai negalėjo nujausti kaip sparčiai artėja atomazga sugriovusi sovietų imperiją, atnešusi tautoms laisvę ir nepriklausomybę. Juolab šiuo požiūriu mano nagrinėjama knyga yra nepaprastai svarbi ir įdomi. Juk K. Korsakas, A. Venclova, P. Cvirka buvo tie didieji „literatūriniai autoritetai“, kurie rodė kur sukti tokiems talentams, kaip S. Nėris.

Skaitydamas K. Korsaką, netikėjau jo poetinės bankininkystės avuaruose rasti kokių nors sensacingų dalykų. Labiau domino tai, ar šis pilietis, kuris išgiedojo S. Nėries pasukimą kairėn, ar tas žmogus per ilgus dešimtmečius nors kiek atsitokėjo, ar suprato kur ir kiek bėdų pridarė Lietuvai ir jos gyventojams, ar savo lyrikoje nors viena kita eilute atspindėjo tą kruviną skausmą ir nelaimes, kurias teko pergyventi jo tautiečiams pasukus literatūrinių inteligentų pasirinktu keliu. Juolab, kad autorius įžangoje pažymi: „Šiame rinkinyje sukaupti dviejų laikotarpių eilėraščiai – paties ankstyvojo ir pastarojo, atseit, vėlyvojo“.

Žinoma, net neverta sustoti ties tokiais dalykais, kaip knygos popierius, apipavidalinimas, knygos įrišimas (manau ir kūrinių poetinė vertė), nes tokių sovietinių veikėjų net patys niekingiausi darbai buvo spausdinami ant gero labai balto suomiško popieriaus ir raidės rašomos prancūziškais dažais. Jų ideologiškai remiama sovietinė valstybė tokių dalykų pati pasigaminti nesugebėdavo.

Taigi verčiame puslapius.

Pirma dalis – 1924 – 1931 m. – susidedanti iš trijų, negausiai eilėmis užderėjusių poskyrių. Poetiniu požiūriu čia viskas deklaratyvu, montviliška, minties požiūriu taip pat nieko naujo, skysta. Štai kelios iliustracijos: „Į darbą tad visi, kas gali!/Vienybėj bus kova lengva. (9 p.); Naktis... Tamsa... Nėra žvaigždžių –/Šviesos, šviesos ašai geidžiu! (12 p.); Naktys, palikit tėviškę mano –/Saulė tekės! (13 p.); Žiūrėk, padangėje aušra jau dega,/šiandieną reikia daug naujų vagų! (18 p.); ...o ryt – kitokias/jau arsime dirvas,/kitokias versime vagas.../–Kovon, kovon, kovon!–/aidi ragas. (20 p.); Velykų mes nešvenčiam!/ ... – Visi, kurie kenčiat ant kryžių,/būkit sukilt ir kovot pasiryžę! (33 p.); Ir išėjau nešti kryžiaus,/Negi kariamas tylėsi?/Kai laimėsiu, kai sugrįšiu –/Išbučiuosi. Pamylėsi. (37 p.); Ak, žinau ir aš, jog esu paklydęs/Ir lyrikon pirštus dažnai pamirkau. ... O reikia mest velniop tą lyriką/Ir šunkelius visus išgrįst plačia gatve! (44 p.)“ Štai koks kietas 1931 m. Kostas Korsakas. Ir keisčiausia, kad šunkelius jis išgrįs ne asfaltobetonu, akmenim, o „plačia gatve“ tarsi plotis garantuotų kelią be balų ir be duobių.

Antra dalis – 1969 – 1979 m. susideda iš keturių poskyrių. Čia eilės brandesnės, bet neišdrįsčiau teigti, kad kuris nors jaunas šiandieninis poetas, turėdamas tik tokias primityvias eiles, išdrįstų išeiti į viešumą, paskelbti savo kūrinius skaitytojo teismui. Žinoma, kas negalima eiliniam mirtingajam, tas galima žemesniųjų valdininkų ir partijos brolių liaupsinamam akademikui. Viename eilėrašty jis išsireiškia: „Išliaupsintas, išgarbintas,/su jubiliejiniu nimbu/ant galvos... (49 p.).“ Žinoma, tokiam dievaičiui atrodė, kad iš jo burnos sklinda auksinis balsas ir kad jo kiekvienas žodis turi būti užrašytas ateities kartoms. Žinoma, ir rašė, ir knygon dėjo net tokias eiles: „Nuo vaikystės metų troškau/aplankyti šį tragišką miestą,/pamatyti jį vėl iškilusį/iš po suakmenėjusių pelenų klodo“ (84 p.). Arba: „Kartu su grupe turistų/einu pasižiūrėti senovinio teatro,–/sako – jame nuostabi akustika...“(84 p.). Arba: „Kas dieną praeinu Tau pro šalį,– /kitąkart kelis kartus per dieną,/pro tave,/stovintį ant aukšto pjedestalo...“ (97 p.).

Dabar apie eilėraštį skirtą „bendraamžiui“ P. Cvirkai (97 –99 p.). Niekas negalėtų teigti, kad Lietuva, sakysime, nuo 1925 iki 1977 m gyveno lengvus laikus. Buvo nesunku paklysti, ypač kai tavy vyravo „chunveibiniška“ dvasia, maištingi norai ir laimės troškuliai. Daug kas klydo – net pats prezidentas Smetona, neleidęs Lietuvos kariams pašaudyti į okupantus ir gėdingai pabėgęs į užsienį ir t.t. Bet antroji okupacija ir prieš tai inteligento akimis pamatyta tikroji sovietinė Rusija, tūkstančiai karo pabėgėlių, pokarinės represijos ir t.t. – tik aklas ir prisitaikėlis, tik niekadėjas to nenorėjo ar negalėjo matyti. Tokia buvo sunkiai stumto Lietuvos tų metų gyvenimo esmė. O apie ką filosofuoja poetas K. Korsakas prie P. Cvirkos paminklo? Dažnai praeinąs pro P. Cvirkos paminklą net nepastebėdamas jo. Taip pro jį praeiną „šimtai ir tūkstančiai“. Bet šiandien poetas K. Korsakas atėjo pas P. Cvirkos paminklą rimtai nusiteikęs. Toliau ilgokai aprašinėjami, pagal savo idėjas ne itin blizgantys, P. Cvirkos šlovės aureolės brangakmeniai. Bet vis tik – rašo poetas K. Korsakas – ar nebūtų geriau, kad būtum gyvas ir su K. Korsaku galėtum pakalbėti „apie gyvenimą, apie literatūrą,/o gal ir apie būsimą šlovę“ (99 p.), pamatyti „kaip saldžiai jie (vaikai – mano) miega vežimėliuose... kaip žaidžia smėlyje...“ Ir retorinis klausimas: „Argi tai nebūtų prasmingiau,/negu stovėti čia amžinai, ir lyjant, ir šąlant...“ Štai toks lėkštas filosofinis pokalbis su P. Cvirka apie garbės aureolę ir atėjusio poeto iliuzines mintis. Ir nė užuominos į tiesą, į apgailestavimą, atsiprašymą ir panašiai. Gali pagalvoti, kad skaitai kažkokio sulėkštėjusio, sukvailėjusio, apdujusio ir visiškai nežinančio kas yra poezija, „eiles. Tokių „eilių“ knygoje yra ir daugiau.

Yra knygoje ir keletas geri parašytų eilių, kurios išėjo iš širdies ir skaitytoją jaudina nemažiau, kaip ir kitų poetų kūriniai. Štai jos: „Šauksi nešauksi“ (63 p.), „Pavyduliaujančiai“ (71 p.), „Šiaurinė Lietuva“ (86 p.), gal dar vienas kitas.

Susumuojant pasakytina – knyga „Lapkritys“– sovietiško mentaliteto prisisotinusio ir išpuikusio žmogaus skysti postringavimai, kurie iš esmės atitrūkę nuo Lietuvos žmonių lūkesčių, linguoja pataikavimu sovietiniam stiliui ir raidei, yra menkaverčiai ir kiek geresni tie, kurie susiję su asmeniškumais, su privačia lyrika, bet tokių yra tik vienas kitas. Dėl to knygos siūlau neskaityti, o jei ir skaityti, tai tik dėl to, kad suprastume, iš kokių trūnėsių esame prisikėlę naujam nepriklausomam savo gyvenimui.
2007-06-03
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: 1979
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 00:18
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą