Lalagė

Andriaus Jakučiūno „Lalagė“ („Tyto alba“, 2011) pasakojimo technikos požiūriu – pats sudėtingiausias reiškinys ne tik pastarųjų metų lietuvių prozoje. Kai skiriama premija, visada klausiama – už ką? A. Jakučiūno pasakojimas steigia kažką visiškai nauja, ir kaip tik už tą originalumo pirmeivystę komisija jam skyrė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Jei kalbėtume apie santykį su tradicija – jo veik nėra (tik lietuviško žodžio karaliavimas). Čia tiesiog steigiamas kitokio tipo pasakojimas. Pirmiausia į akis krinta ypač meistriškai valdoma sintaksė – tokį sakinį išraityti ne daug kam pavyktų, bet svarbiau, žinoma, ne sakinio ilgis, o kas jame sakoma.

Beletristai paprastai skirstomi į kaimo, miesto, socialinius, buitinius, šeimos, psichologinių, meilės romanų, fantastinės literatūros ar detektyvų rašytojus. A. Jakučiūną šiuo atžvilgiu pavadinčiau „meninių priemonių“ rašytoju. „Lalagė“ –­ menininko savivokos apsakymai (supinti į originalų žanrinį darinį – apsakymų vainiką), kurių objektas – sąmonės, psichikos procesų intensyvumo ir jų raiškos, žodžio santykis su pojūčiu, galimybė fiksuoti tai, kas vyksta mūsų galvoje, percepcijos spontaniškumas ir jos užrašymo tempas. A. Jakučiūnas šioje knygoje – demiurgas platoniškąja prasme, kuriantis iš nieko, iš pojūčių ir žodžių chaoso, ir besimėgaujantis tokia kūryba. Taip rašyti ar išvis rašyti yra spiriamas kalbos, o gal tik paskui –­­­ savo troškimų, ir būtent iš „teksto malonės“ atsiranda labai daug netikėtų dalykų. Štai personažas įbeda akis į pasakotoją, lyg „matytų jį pasislėpusį tarp eilučių“ (p. 108), pasakotojui turinio plitimas sklinda kūne „kaip raumenų skausmas“, rašytojas vaikšto po žodžius kaip sodo alėjomis, žmona valgo obuolį, kuris yra ir tikras, ir iliuzinis („nėra vaisius, tik reikšmė“, p. 76). Visi personažai kartais ima rūpintis, kaip tęsti siužetą, veikėjai išeina už siužeto ribų tiesiogine prasme, t. y. visai išnyksta iš scenos ne į užkulisius, bet visai dingsta, ištirpsta ūke, tačiau ir vėl sugrįžta. Skaitytojui skleidžiasi vizualiai ryškus vaizdas nelyg tikrovėje, bet nuolat pabrėžiama, kad tai fiktyvus, iliuzinis, popierinis pasaulis – pilna užuo­minų, kad daiktas ar žmogus perkirs siužeto sieną, kad siužetui jis nebereikalingas arba labai reikalingas, ir koks nors žvirblis, grūdai ar skepetaitė yra ir drauge nėra, jie egzistuoja kaip daiktai (tariami?), kaip veikėjai ir kaip metaforos vienas kito galvoje. Tekste nuolat mirga žodžiai: siužetas, reikšmė, stilius, užrašyti, juodraštis, metafora, įvaizdis, pavyzdžiui, frazė kisieliaus puodas dar nebuvo užrašytas ‚krentąs‘ rodo akivaizdų teksto tekamumą, vyksmo dabartiškumą; mano kolegė piktokai išsitarė: nelyg kaip pudingo ar kisieliaus siūbavimą – turint galvoje absoliutų psichinio proceso ir teksto labilumą, esaties momento gaudymą ir neįmanomybę pagauti.

Knygoje iškyla kūrybinės asmenybės darbo specifika, amato, meistriškumo, profesionalumo problemos. A. Jakučiūnas rašo apie tai, kaip meninių priemonių tema, jų raiškos tobulumas užvaldo sąmonę, ir išsireikšti, išsilaužti iš kalbos, per kalbą tampa lyg Apsėdimas. Autorius neslepia formos ieškojimų, juos netgi demonstruoja nelyg fokusininkas –­ ir rodydamas triuką, ir tuo pačiu iškart skleisdamas savo stebuklo techniką, laboratoriją.
iliustracija

Personažų nedaug: ponas, tarnė (atkreipkim dėmesį – ne prasčiokiškai priesagos subanalinta tarnaitė), žmona, sodininkas meilužis. Ponas – ne tiek socialinis statusas, kiek galia reikšti pojūčius ir psichikos judesius, juos fiksuoti, intelektinis pranašumas. Neskaičiusiems šios knygos –­ mažas pavyzdys: tradiciškai įprastas vieno sakinio pasakymas „tarnė nešė kibirą, įėjo į namą“ A. Jakučiūnui išsiplėtoja į pusę ilgo apsakymo, į keliolika puslapių, turinį plečia tai, kad pasakotojas jautrus ir jaudrus, ir eros/thanatos neatskiriamumas jį nuolat lydi. Jei sąmonės turinys dominuoja, tai gal čia mums pažįstamas vidinis monologas ar sąmonės srautas? Nieko panašaus, nes pasakotojas kontroliuoja kiekvieną minties krustelėjimą ir kiekvieną žodžio pavidalą. Kasdienės buities mažmožiai, judesiai psichologizuojami, skaidomi į miniatiūrinius komponentus, tyrinėjami per didinamąjį stiklą. Neatsitiktinai vienas apsakymų vadinasi biblinio personažo vardu „Onanas“; savo psichinę energiją pasakotojas tuoj pat verčia žodžiu, tai alinantis, bet ir skausmingai malonus darbas, kai realybės ir sąmonės pavidalai nuolat persilieja:


[...] įklimpo pačioje kalboje, ši jį išduoda, paplūdusi banaliausiomis reikšmėmis. Atrodę, tai išvis ne jo kalba, o pati kalbos sąmonė, siekianti jį įkalinti kvailoje metaforoje, supančioti ir nužudyti, atėmus valią prieštarauti ir priešintis. Gali būt, jis netgi jautęsis verčiamas manyti, jog tarnai yra „tarnai“ tik jo sąmonėje, arba kieno nors kito, kuris jį kuria, nuovokoje, bet iš tikrųjų jiedu – tie du obuoliai, kuriuos rytą matė padėtus kambary ant palangės –­ artėjančio rudens išgeltoninti vaisiai, apgobti rezignacijos, vienišumo, gašlybės, derlumo simbolis [...] p. 75–76.


A. Jakučiūnas šiuo kūriniu paneigė dar prieš ketvirtį amžiaus Sauliaus Tomo Kondroto išsakytą priekaištą į empirinį pasaulį orientuotai, daiktiškai lietuvių kalbai, kad ja neįmanoma išreikšti subtilesnių jausmų, formuluoti abstraktesnių samprotavimų. Skaitant „Lalagę“ akivaizdu, kad viską įmanoma lietuviškai išsakyti – nuo minimaliausių išgyvenimų iki metafizinių potyrių, nuo egzaltacijos iki desperacijos.

Tai knyga, pastūmėjanti pačias literatūrinės raiškos galimybes iki naujų ribų, galbūt į kitą pakopą, nors, žinoma, knygoje neišvengta ir manierizmo, savitikslių grožybių bei žodžių kūrybos kraštutinumų, bet šiandien kalbame apie patį faktą ir sveikiname laureatą –­­ kitokio, naujoviško tipo pasakojimo steigėją. Žinoma, „Lalagė“ skirta literatūros gurmanams, tai tikrai ne skaitymėliai liaudžiai.