Laisvas kritimas

Nelaisvas laisvas kritimas

„Laisvas kritimas“ – jau septintoji poeto Romo Daugirdo knyga. Negali sakyti, kad ji nesiskiria nuo kitų: jei iki šiol išleistuose rinkiniuose dominavo poezijos verlibras, tai šioje knygoje nelabai aiškus kūrinių žanras. Pats autorius „Laisvame kritime“ publikuotus kūrinius vadina eilėraščiais, tačiau iš tikrųjų tai daugiau miniatiūros, be skyrybos ženklų, rašytos sąmonės srauto principu, arba trumpos filosofinės esė. Apskritai visas R. Daugirdo rinkinys – tai prieštaravimų suma, kurios dėka suformuojamas savitas poetinis, kultūrinis, filosofinis, net kalbinis kontekstas.

Knygos pavadinimas „Laisvas kritimas“ inspiruoja lengvumą, sklandymą, laisvės ir erdvės pojūtį, tačiau rinkinio tekstai parašyti „nešukuota kalba“, aštriai, girgždančiai, juose daug tarptautinių žodžių (instrukcijos, konstrukcijos, detektoriai, architektūra, koziris, dezertyrai, evoliucija, protezai, filialas, asfaltas, transformacija, izoliacija ir kt.), kurie stringa tarp dantų, šerpetoja ir sukelia neigiamą skaitytojo reakciją. Kita vertus, gal toks ir yra autoriaus sumanymas – priversti REAGUOTI, priversti GILINTIS, priversti SKAITYTI ne paviršutiniškai, ieškant prasmės po tarptautiniais žodžiais, kaip po istoriniais klodais.

Kaip jau minėta, tekstų kalba yra pasąmonės srautas. Srautas, kurio pagrindiniai komponentai susiję priežastiniais ryšiais, iškylančiais vienas iš kito:


Jau turbūt nebėra šitos upės – jos krantai
                                susijungė į grotas pro
kurias dar matom tačiau taip tarsi būtumėm
                                      kosmose ir iškvėpto
laiko garai lyg trauka reaktyvinė dar labiau
                                stumtų nuo mūsų žaislų
kuriuos radom kadaise tarsi kontūrus
                              neregėtos planetos
tarsi degintų žolę po kojom ir dulkės
                        sušaudytų liepas kaip
neskęstančių atvaizdus negyvojoje jūroj

(p. 23)

Tokia sąsaja labai panaši į hermeneutinį ratą, kai išėjimo iš prasmės klodų nėra, einama vis gilyn ir gilyn, tačiau nepasiekiama pabaiga, nes kiekviena nauja metafora inspiruoja naują priežastį. Skaitant pirmuosius rinkinio tekstus, šis ratas įtraukia, tačiau kai rato principas pradeda įkyriai kartotis, kalba užciklina ir galiausiai skaitytoją išspjauna iš rato, taip ir neapdorojusį metaforos, nesusipratusį fikcijos realybėje. Šis išstūmimas įvyksta būtent dėl minėtos stringančios, besiveliančios sunkiasvorės kalbos.

Pagrindinis R. Daugirdo eilėraščių koziris – metaforos šėlsmas, vyksmas ir transformacija. Rinkinyje „Laisvas kritimas“ „nuo riksmo suplazda palatos baltos burės“, „niekad negimdžiusios moterys įsisūnija inkarą vietoj mėnulio“ (p. 8), „viešpaties plaktukas leidžias ant kaktos“ (p. 9), „čiulba talismanas pakaklėj“ (p. 10), „krenta akmuo lyg galva ant nudilusių karvės ragų“ (p. 12), žodis „nebesusitiksim“ kaskart pataiko į tarpuakį (p. 18), „apvalėja likimų kampai“ (p. 19), dienos suskyla į nuorūkų vėrinius, mėnesiena praeitį sulydo į uogas (p. 32), „miega draugas pasitiesęs savo nemirtingą sielą“ (p. 39), „sunkiausiai dievas eina iš širdies – vis klupdamas už kraujagyslių už nervų“ (p. 51), „lietus debesis prikabina prie pievos“ (p. 95) ir kt. R. Daugirdo originali metafora – tai slėpinys, mistinis stebuklas, kuris tarpsta ir tampa. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kelionė“ (p. 8) nuo išprotėjimo iki euforijos – vienas žingsnis, paprasti daiktai tampa nepaprasti: žvilgsnis į tuščią sieną virsta trupiniais prijaukintu uostu – tai vienatvė, kurioje gera. Tačiau ši metafora stipri tik būdama savarankiška, įsukta į hermeneutinį ratą ji praranda skonį ir erdvę, paklysta metafizikos ir simbolikos jūroje. Be to, poezija, kurioje viskas pasakoma metaforomis, įgavusi mokslinį stilių (minėtų tarptautinių žodžių kombinacijos), pradeda erzinti, išbalansuoja tave kaip skaitytoją ir trukdo patirti skaitymo malonumo katarsį. Maža to, dėl sudėtingos kalbos randasi per daug dirbtinumo, butaforijos, reklaminio mirgėjimo, poezija atrodo neišnešiota, per anksti pagimdyta arba vienoda kaip klonai.

Kad eilėraščių „išnešiotojas“ yra vyras – akivaizdu (tačiau nedrįsčiau jo tapatinti su autoriumi, nes negaliu spręsti, kiek tai, kas pateikta rinkinyje, yra išgyventa realybė ir kiek visoje poetinėje realybėje yra fikcijų): eilėraščiai vyriški, grubūs, aštrūs, iš jų dvelkia nihilizmo, cinizmo audros: „šakute kankinamas fortepijonas ir guldomas ant menčių / himno frakas“ (p. 15), „gimsta vienatinių moterų iškamšos“ (p. 27), „viena galimybė išsiskirt iš kitų – karsto spalva“ (p. 30), „ant lavoninės stalo užmirštas pyragaitis“ (p. 59), atėjusi audra ištraukia iš nebūties apgraužtą iki atomo pirato vėliavą (p. 99) ir kt. Viena vertus, „išnešiotojas“ yra lėtakalbis, jam nebūdingi staigūs jausmų proveržiai, jis sunkiai išvedamas iš kantrybės, todėl dažnai atrodo monotoniškas ir nejudrus. Per visą rinkinį kūrinių nuotaikos nesikeičia, todėl iškart gali perskaityti vos keletą eilėraščių. Kita vertus, tokia kalbos maniera priverčia įsiklausyti į tekstą, nuolat grįžti į pradžią, būti sąmoningu knygos vartotoju.

Knyga „Lėtas kritimas“ – prieštaringa ir paini. Jai reikia ne vienos interpretacijos, ne vieno skaitymo, ne atmestinio prisėdimo. Kodėl taip yra? Atsakymą paskutinėje savo filosofinėje esė „Aklavietės palaima“ pateikia pats autorius:

Tačiau ką daryti su iliuzijomis? Jos tempia į viršų kaip didaktiški mokytojai. Apakina ir apkurtina, užlipdžiusios akis ir ausis romantiškais kliedesiais. Numeskim joms kaulą – suvaidinkime scenoje (rate) bedieviškai nenutrūkstantį pasaulį. Visas apriorines tiesas paverskime tuščiomis, estetiškai šaltomis kriauklėmis, kurios derėtų ne tik prie jūros krantų, bet ir prie dykviečių (p. 114-115).

Taigi galiausiai išaiškėja visa „nešukuotos kalbos“ tiesa – naujas pasaulis yra kuriamas iliuzijomis, kurios, surašytos į kliedesį, sukuria naują prasmių ratą. Be galimybės iš jo išeiti, nes kiekviename rate randasi vis nauji prasmių klodai. Būtent toks hermeneutinio rato principo taikymas poezijoje (įprastai tai yra teksto analizės būdas) šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekste yra netikėtas ir naujas.