Laisvas kritimas

–273° pagal Daugirdą

nygos išleidimą rėmė neišsiųstais laiškais užspringusi gerklė ir sužagsėjo geležiniais priesakais pasaulis įstrigęs tarp ketvirto penkto kultūros ministerijos ruletės šūvio

be perstojo dauginas raiteliai be galvų ir dalinami veltui arbūzai kurių viduje tik pageltusios balbieriaus nuotraukos

praeina metai o gal dešimt retėja oras vis labiau jo vietą pamažu užpildo romo daugirdo žodžiai

iš jų dizainą audžia orantas išleisdamas į laisvę protą beformiais krešuliais

ir paskutiniais „kam“ ir „kodėl“ juos kaip kilimą išdulkina lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

(genetiškai modifikuotas šios knygos tekstas)

Poetas avangardistas. Beveik pensininkas, tačiau oficialiosios opinijos dar nepripažintas. (Visai neseniai, birželio 13-ąją, jam stuktelėjo 56-ieji, tad kas daugiau pasveikins, jeigu ne aš. Sveikinu.) Diplomuotas psichologas, poeziją rašantis nuo Maskvos olimpiados laikų (1981-aisiais pasirodė PK). Nuo Sąjūdžio laikų priklauso pisdomo chebrai (1989-aisiais įstojo į LRS), tačiau neapdovanotas jokiomis regalijomis nei vardais, negavęs jokios vardinės premijos, kuriomis švaistosi provincijos miesteliūkščiai. Kodėl negavo? Todėl, kad buvo ir yra tylus atžagareiva, rašantis mėšliniems kaimiečiams nesuprantama kalba. Ir vargiai begaus (nors tikrai nusipelnė net Nacionalinės!), tad greičiausiai teks tikėtis ir laukti, kol kokį mažytį laurų lapelį nugnybs jo poetinis sūnelis, augintinis ir mokinys Benukas – Benediktas Januševičius...

Turbūt niekas taikliau ir glausčiau neapibūdins šio autoriaus stiliaus negu kažkoks Vilius Gužauskis: „R. Daugirdas atstovauja antilyriškai lietuvių poezijos stilistinei krypčiai, kuriai būdingas nenudailintos poetinės kalbos protestas, išreikštas hipių ir bytnikų dvasia. Jo kūryboje vyrauja ne emocinis, o loginis, intelektualus pradas su mokslo terminija, matematinėmis formulėmis, žargonu.“ Kalbėtojo nepažįstu, tačiau su visais jo teiginiais sutinku. Išskyrus vieną – „hipių ir bytnikų dvasia“. Sentimentaliais ir seilėtais hipiais čia net nesmirda, bytnikų rezignacijos tikrai surasi, tačiau „no future“ nevilčiai išreikšti jie pasitelkdavo kiek kitokią stilistiką. Jeigu R. Daugirdo poetiką reiktų būtinai sulyginti su kokia nors literatūrine užjūrių srove, tai arčiausiai jos būtų kibernetinis postpankas (post cyber punk). Per pasaulinę dykynę ir civilizacijos griuvėsius linksmai žirglioja brutalus ir bedvasis, vienišas ir bevardis paskutinis didvyris, filosofuoja plazminiu kūju ir nerūpestingai spardo visokius užsilikusius kelmus bei pumpotaukšlius, iš kurių sklinda organinių puvėsių, dar kitaip vadinamų žmogiškąja dvasia, tvaikas...

Taigi jau 7-oji autoriaus knyga, skleidžianti nihilistiškas postpankiškas fluktuacijas. Pirmoji, išleista LRS leidykloje. Ir pirmoji, pagaliau parašyta tokia forma, kuri šiam autoriui geriausiai tinka: ne kreivais, mintį stabdančiais ir laužančiais ketureiliais, o vientisais, eilėraščio dugnu lengvai slystančiais proziniais tekstais. Dar kartą sveikinu autorių, galų gale atsikračiusį (tikėkimės, kad galutinai ir visiems laikams) atavistinių tradicinės lietuviškos eilėdaros liekanų... (R. Daugirdo pastangos rimuoti ketureilius prilygo technogeninei katastrofai. Prisimenu, kaip prieš pusantrų metų atvirai tyčiojausi iš išROMytos DAUg-GIRDiškų eilėraščių ritmikos – kreivai surimuoto tarptautinių žodžių jovalo, cha cha cha.) Jeigu racionaliai teksto konstravimo kalbai trukdo silabotonika, tai velniop ją: atsuk kaip kamštelį ir išmesk – mėgaukis gaivia „tonika“...

O naujausias ir svarbiausias įvykis bei pokytis tas, kad šios knygos gale autorius pagaliau paskelbė programinę savo kūrybos deklaraciją – manifestą, paaiškinantį jo mąstysenos ir kalbėsenos ideologiją. Taip sakant, gana pavėluotai sukurpė ilgą pasiaiškinimo raštą ir tėškė jį ant LRS vadų stalo. Nevertinot manęs, nes nieko nesupratot, nemokšos ir tamsuoliai! Šekit! (Įsivaizduoju, kaip šį tekstą studijuoja oficioziniai sventickai ir kukulai, kaip dūsauja ir raunasi paskutinius plaukus: ech, mes, mėmės, kiauliškai tylėjom ir vos nepražiopsojom tokio poetinės ir filosofinės minties giganto!)

Atmetus metaforizuotą estetiką, manifesto esmė būtų tokia. Europinė kultūra mūsų protus pajungė dichotominiam mąstymo būdui. Mes vaikiškai tikime logika ir priežastingumu. Esame apriboti dvejetainės sistemos ir robotiškai blaškomės tarp gėrio ir blogio. Mūsų sąmonėje įsišaknijęs linijinis ir tiesiaeigis istorijos ir bet kokio vyksmo supratimas, todėl garbiname menamą progresą. Iš Renesanso epochos paveldėjome antropocentrinį žmonijos susireikšminimą. Psichologijos požiūriu visata iki šiol sukasi aplink Žemę ir Žmogų. Pasaulis neva jaukus ir nuspėjamas. Turime tikslus, kurių siekiame. Tikslai – iliuziniai, o siekiai – beprasmiai ir beviltiški... Velniop visa tai! Nėra nei priežasties, nei pasekmės, nei gėrio, nei blogio. „Kas?“ ir „kodėl?“ – tik du europietiški keiksmažodžiai, kuriais keikiasi vienas iš daugybės niekam nesvarbių gamtos limfmazgių – šiuolaikinis žmogus. Nėra nei praeities, nei ateities, tik amžina dabartis, kurios pažinimas prilygsta stiklo karoliukų žaidimui. Priėjom aklavietę! Normali žmonijos būsena – suktis ratu! Jos paskirtis – šlovinti tobuliausią formą ratą! Jos tikslas – garbinti universaliausią grožio išraišką aklavietę! Šlovinkime, gauskime kaip tuščios ir laimingos kriauklės, kol laimės iliuzijos subrinks ir užkimš mūsų ertmes, tada numirsime ir pagaliau pasijusime anapus rato. Šlovė ratui! Šlovė aklavietei!

Ir šlovina R. Daugirdas tą tobulai uždarą ratą ir nuostabiai gražią aklavietę. Šlovina be jokios patetikos, be panegirikos, be ditirambų. Šlovina rimtai, metodiškai, matematiškai. Pirmas tekstas papildo paskutinį, šis pratęsia vidurinį, o pastarasis pradeda pirmąjį. Trumpos autoriaus mantros susilieja į vientisą gaudesį, baltąjį triukšmą, muzikinį noise kūrinį be uvertiūros ir finalo, beketišką murmėjimą dėl murmėjimo. Vos keliuose eilėraščiuose vartojama būtojo kartinio laiko gramatika, keliolikoje paminimas būsimasis laikas, bet šios projekcijos į praeitį ir ateitį užgožiamos dabarties monotonijos, griozdiško esamojo laiko, prislegiančio savo nepakeliamu „čia ir dabar“. Ir atskiros manifesto tezės, perkeltos į eilėraščius (o gal atvirkščiai), – tai tik kilometriniai pakelės stulpeliai kelyje iš niekur į niekur. Lekiama stulbinančiu greičiu, bet spidometras visą laiką rodo nulį, keliaujama be galo toli, tačiau kilometražas – vis tiek ne didesnis už nulį. Logiška (kaip man patinka šis žodis!), taip ir turi būti, juk prie vairo niekas nesėdi (arba sėdi niekas), vairuotojų – irgi nulis!

S. Beckettas romane „Neįvardijamasis“ dar bandė klausinėti savęs „O kas gi čia kalba?“, R. Daugirdui eilėraščių rinkinyje „Laisvas kritimas“ klausimas „Kas gi čia krinta?“ visiškai nekyla. Ir taip aišku – niekas. (Klausimas nekyla, nes nekrinta atsakymas, atsakymas kyla tada, kai krinta klausimas, cha cha cha.) Autoriaus nėra, jo ego – nulinis, joks lyrinis, prozinis ar dar koks nors subjektas tekstuose neegzistuoja (knygoje nerasite nė vieno įvardžio „aš“!). Kaip objektyvus ir nešališkas stebėtojas, automatinis robotas su galingu mikroskopu, autorius fiksuoja, preparuoja ir klasifikuoja chaotišką Brauno dalelių judėjimą – dabarties pasaulį. Vienas šūdukas juda į kairę, kitas – tiesiai, trečias – velniop. Tas daro tą, anas daro aną, šitas daro šitą. Tas nedaro ano, nes anas daro šitą. Šitas to nedaro, nes anas padarytas to. Nei to, nei ano nei tas, nei anas nedaro, nes visi jie daro shitą... Cha!

Jaučiuosi nežmoniškai kvailai, nes tokiems kvailiems žmonėms kaip jūs reikia sakyti tiesą, kurios nėra. Bet pasakysiu. R. Daugirdo poetinis pasaulis tobulas kaip kylanti saulė, kuri iš tikro nekyla. Jis tobulas, nes jame nėra nei manęs, nei jūsų. Jis nu-žmo-gin-tas, todėl mums jis tobulas apskritas nulis. Aišku, galima žmogiškai, šiltai ir nuoširdžiai kabinėtis prie neemocingo rašymo stiliaus, varginančio tarptautinių žodžių žodyno, „nepoetinės“ kalbos, tačiau šį kartą pasistengsiu likti šaltas ir abejingas, sustingsiu ties „zero“ padala: nužmoginimo idėjos, pateiktos manifeste ir iliustruotos eilėraščiais, yra absoliučiai naujos ir netikėtos mesianizmo karštinės apimtoje lietuvių poezijoje. Kaip termometro stulpelis, rodantis absoliutų nulį karštą vasaros dieną. Ir jau vien dėl to šios idėjos nuostabios.