Knygos
Romanai (1925)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 388 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laiškų knyga

Laiškų knyga Ar kada nors esate taip mylėję, kad naktį įsiklausę į šalia miegančio žmogaus alsavimą, norėtųsi alsuoti kartu su juo? Saugoti mylimojo kvėpavimą. Įkvėpti-iškvėpti, įkvėpti-iškvėpti. O po to nuo tos minties dar ir apsižliumbti. Taip, būtent tokią meilę aprašo Michailas Šiškinas romane „Laiškų knyga“.

Seniai buvau skaičiusi knygą, kuri lyg gaivus vėjo šuoras pravėdintų aprūdijusius sielos užkaborius. Nuo pirmųjų puslapių suvoki, kad tas galingas jausmas, ant kurio laikosi trapūs dviejų mylimųjų - Sašos ir Volodios gyvenimai, turi išlikti. Ir visai nesvarbu, kad abu herojai gyvena atskirus likimus: Volodia išvyksta į karą, o Saša išteka už kito. Jų jausmas skrieja jų laiškais, amžinais laiškais, kurie egzistuoja kaip vienintelė mylinčiųjų bendravimo forma.

Skaitant nuolatos kyla klausimas: o kaip būtų, jeigu abu herojai, bendravę jaunystėje, staiga vieną dieną susitiktų? Ar jų meilei būtų lemta išlikti? Ar ji būtų ta palaiminga jėga, priverčianti nugalėti baimę, nežinomybę ir liūdesį? O galbūt visa tai tik iliuzija? Visgi į tai Michailas Šiškinas atsakymo neduoda, taip išlaikydamas paslaptį apie „kas būtų, jeigu būtų“.

Romano struktūra yra laiškai. Volodios laišką keičia Sašos laiškas, ir istorija tęsiasi. Abu mylimieji myli karštai ir beprotiškai. Volodia kantriai kenčia karo baisumus toli nuo tėvynės tik tam, kad susitikęs su savo moterimi galėtų padėti galvą jai ant kelių: „... be tavęs, be tavo laiškų jau seniai, ko gero, būčiau nusibaigęs ar bent jau liovęsis būti savimi..“ Sašos gyvenimas turi prasmę tiktai tiek, kiek jį užpildo Volodios meilė. Jos kasdienybės rūpesčiai, ligos, tėvų mirtys ir asmeniniai netekimai, kurie galėtų sugniuždyti, tarytum pakyla virš niūrios aplinkos, vos ją pasiekia ilgai lauktos mylimojo ranka brūkštelėtos eilutės: „Tik dėl tavęs man tapo brangios mano rankos, kojos, mano kūnas - juk tu jį bučiavai, tu jį myli“. Ir tuomet Sašenka patinka pati sau, nors seniau niekada sau nepatikdavo. O už tūkstančių kilometrų Volodia prieš užmigdamas kraujo, žaizdų, pūlių, irstančių kūnų ir išmatų kvapo raizgalynėje regi švelniai kviečiančias Sašos akis. Ir jam lemta nepasiduoti, neišprotėti, dar kartą pabusti. 

Michailas Šiškinas turi neįkainojamą dovaną žmogiškuosius jausmus apvilkti žodžiais ir tvarkingai suguldyti ant lapo. Buvo tam tikrų vietų, kai beskaitydama pagavau save galvojančią, kad taip, būtent taip ir aš kartais jaučiuosi ir kad būtent šitaip galima būtų savo jauseną apibūdinti: „Kokia buvo šios dienos prasmė? Kvailas klausimas. Visą gyvenimą uždavinėju sau kvailus klausimus. Ko gero, jeigu ir turėjo ši diena prasmę, tai tiktai tokią, kad ji praėjo“. Ir tokių vietų - ne viena ir ne trys.

Jeigu ieškote pozityvo, manote, kad gyvenimas pats savaime yra nuostabus, šis romanas gali jūsų vidinį užsidegimą gerokai prigesinti. Rašytojas detaliai parodo gyvenimo žiaurumą, kai žmonės žūsta dėl savo įsitikinimų ar tiesiog visiško atsitiktinumo. Karo scenos ir krauju laistomi Volodios įspūdžiai iš mirties lauko šokiruoja, pribloškia ir nuteikia nemaloniai. Kare nėra grožio. Visa tai mums puikiai žinoma, tačiau Michailas Šiškinas neidealizuoja. Jo piešiamoje realybėje daug nerimo, kančios ir blaškymosi. Saša taipogi sunkiai skinasi vietą po saule, jos gyvenimas pilkas ir neramus. Tačiau romano herojai - mąstantys, ieškantys ir neprarandantys vilties. Jų gyvenimai siūbuoja ant tos vienintelės nepalaužiamos tiesos, kad kada nors jie vėl susitiksią. Tuomet įvairios akimirkos įgauna žavesio bei džiaugsmo. Ir nuobodi kasdienybė nuskaidrėja, kai iki lemiamo susitikimo lieka tiek nedaug: „Mylimoji mano! Palauk dar truputį! Aš einu!“

Romanas „Laiškų knyga“ ne veltui buvo nominuotas garbingiems Rusijos apdovanojimams. Tai ne šiaip sau pusėtina rašliava prie kavos ar arbatos. Kūrinys persmelktas intensyvaus psichologizmo, į kurį reikia gilintis. Lengvai paviršiumi praslysti nepavyksią. Skaitymas reikalauja atidumo ir savasties. Kiek įdėsi, tiek ir turėsi. Mylimųjų laiškai - tai tarsi dingęs mūsų pačių laikas, mūsų slaptos svajonės, vaikystės prisiminimai ir vangūs ateities lūkesčiai. Juose tiek daug tikrumo ir nesumeluoto gyvenimo. Ir meilės, kuri padaro mus tikrus.
2013-05-28
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2011
Vertėjas (-a): Sigitas Parulskis
Puslapių: 324
Kodas: ISBN 978-5415-02-216-8
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 03:15
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-14 23:53
Laukinė Obelis
Perskaičiau su susidomėjimu. Ir patikėjau, kad kalbama apie gerą kūrinį. Patikėti nebuvo sunku, nes nupasakota su santūriu, bet nuoširdžiu įsijautimu.
Iki labai geros recenzijos trūksta tik kai kurių formalumų ir kūrinio pastatymo į laiko perspektyvą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą