Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Laikinai amžinai

Laikinai amžinai Ne ginti Tavęs imuosi, knygele „Laikinai amžinai“, kiele, lengvai bėginėjanti žeme, knygele, prabilusi dešimteilių kreipiniais. Noriu pasakyti, kad tie penkiasdešimt penki tekstai, leidyklos poligrafiškai profesionaliai sudėti į penkis skyrius, patys save apgins.

Tekstai autorės sueiliuoti dinamiškai augančia kreive. Nuo skaudaus, labai gyvo, labai žaizdoto meilės plazdėjimo (I, II skyriai) per dialogą su savo gentimi, su šviesiaplaukėmis moterimis ir rudaakiais, pliktelėjusiais vyrais, per prosenelės ranka nubrėžtus tris kreivus kryželius bažnytinėje knygoje iki pat stojiško meilės jausmo: „Mano pirštai pagyja užsiveria žaizdos džiaugiuosi“ (p. 69), „Tu teisus kas ta žemiška meilė tik plėnys / Tik kūniškas raištis ir savęs nuplakimas“ (p. 74). Jautrus kalbėjimas. Be pozos, be noro priblokšti skaitytoją moderniškais metaforų akmenimis. Kaip tame autorės prisipažinime ant viršelio: „ne tai, vis ne tai“. Šiltas kalbėjimas su kaimo sekmadienio nuotaika ir ramybe: „Matau ant vandens išskleidęs sparnus tvyro karštis“ (p.34); „Jau Žolinė ir į dangų pakyla kielių atlaidai“ (p. 30).

Drįstu atkreipti skaitytojo dėmesį į vandens motyvą pirmuose dviejuose skyriuose. Čia juodas, ledinis vanduo, čia lietaus burbulai ir Venecijos kanalai, čia pelkynai, spurdantys ežerai ir vandenyno dugnas - maištingo jausmo atspindys tekstuose. Trečiame skyriuje šis motyvas sunyksta, kad vėliau (IV skyriuje) iškiltų pakitęs - apibendrintas jausmo liudininkas: liūtis, stichija, srovė, ašarų druska, ašarų upės, spindulingoji jūra, vandens sūruma, jūros lieptai, auksiniai srautai, banga amžinoji ir… rasa, rasa, „rasa ašara Dievo krinta ant tavo blakstienų“ (p. 62). O pabaigos skyriuje belieka tik grigališkų choralų lyginimas su amžinybės upe ir užuomina, jog be auksinės skrynelės kiekvieno širdy aplinkui tik „liūliuotų pelkynai“ (p. 71). Toks tai kalbėjimas apie vandenį ir su vandeniu Aldonos Ruseckaitės knygoje „Laikinai amžinai“.

Arba štai žaismingi kreipiniai, nepastebimai užsimezgantys dialogai su kiele, drauguže varna, sėklele, vaikyste, baltu augalu, Šventos Marijos paveikslėliu, pilkuoju žvirbleliu. Kai kur tas kreipinys - visa sodri eilutė: „Meile akmenėli širdies betgi viskas iš Dievo“ (p. 60). Tarpais užtinki tokį talpų, sodrų vaizdą (p. 35, 40, 60) ir pajunti, kad užtektų vienos dviejų eilučių - visas dešimteilis lyg ir nebereikalingas papildas. Manyčiau, jog tekstų švarumui kliudo paeiliui kartojamas tas pats „pasinėrimas“: „Pasinėręs į senas bažnytines knygas / Ieškai…“ (p. 41); „Jei surasčiau bažnytinėse knygose…“ (p. 42); „Bažnytinėje knygoje glostau…“ (p. 43); „Zakristijoje sklaidai senas pablukusias bažnytines knygas“ (p. 45). Iš vieno teksto į kitą: ar tai tikslinga?

Atidžiau ieškodami surasime ir netikėtumų. Malonių: „Jau matau Liucernos gatvelės gale / Vėjas plaiksto Maironio sutanos skvernus“ (p. 29). Metaforizuotų: „Čia ašarų virvės supančioja kojas…“ (p. 30); „Toks skaudus laikinumas / Lyg čia būtų žiemojus mirtis“ (p. 35). Pabandžiau iš kiekvieno skyriaus atsirinkti sklandžiausią mintimi ir forma, be falceto skambantį dešimteilį. Štai jie: iš pirmo skyriaus - „Atsitrauk nuo savęs“, iš antro - „Alpių papėdėj mažytė…“, iš trečio - „Vasaros alsa sekmadienio…“, iš ketvirto - „Kaip gerai kad mane…“, iš penkto… Visi šeši šio skyriaus tekstai skamba šiltai, jautriai, vientisai, melodingai, tarsi grigališkieji choralai, varijuodami meilės - mažo paukštuko, miegančio delne, temą. Tad tebūnie visi šeši išrinktieji. Ir ne todėl, kad autorė prisipažino rašiusi juos Palendrių benediktinų vienuolyno tyloj ir ramybėj. Tiesiog jie, matyt, nuoširdžiausiai prasimušę iš vidaus.

Tokia pat Aldonos Ruseckaitės knygelė, pačios autorės prisipažinimu, nepretenduojanti į didžiąją poeziją, bet, manau, išliksianti kaip literatūros pakelių, pakraščių liudytoja. Yra rėksmingoji grafomanija, tomų tomais nugulusi knygų lentynas. Bet yra kuklus pakraštėlis, paminėtas gal tik išnašose ar nutylėtas sąrašo gale po magiškuoju slapyvardžiu „ir kt.“. Tačiau jis yra ir - kas svarbiausia! - prisišaukia savo skaitytojus. Tai ypač tinka Aldonos Ruseckaitės knygai „Laikinai amžinai“, taip gražiai iliustruotai Šilavoto - tėviškės - kapinaičių senųjų kryžių fragmentų fotokopijomis.
Rita Vinciūnienė
2003-02-07
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Linos pasaulis
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 72
Kodas: ISBN 9955-535-08-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą