Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Laikinai amžinai

Laikinai amžinai Pastabos pastabėlės lapiūkščiuose, kai palengva narplioji kurį nors naują poezijos rinkinį. Ką su jomis daryti? Dažniausiai kurį laiką palaikęs išmeti. Joks nuostolis. Nesi FLUXUS meno srovės apologetas, vertinantis įvairias kasdienybės atliekas.

Tokių pastabėlių prisirinko ir įsiskaičius į Aldonos Ruseckaitės poezijos knygą „Laikinai amžinai“. Ją iš autorės gavau dovanų, kai ji Los Andžele kartu su Jūrate Zabulaite triūsė prie Bernardo Brazdžionio archyvo išsaugojimo (apie tai rašyta „Literatūroje ir mene“ 2003 m. liepos 11 d.).

Du dalykai nuteikė teigiamai: vientisai vienoda dešimteilių forma ir iliustracijos. Fotografas Kazimieras Kateiva puikiai perteikė Silavoto kapinaičių senųjų kryžių fragmentų grožį. Tuose rūdijančio metalo ornamentuose glūdi amžinoji estetika, kuria ir pasipuošė 2002 metais Kaune išleista knyga.

Nerimuoti ir be skyrybos ženklų dešimteiliai suskirstyti į penkias dalis. Kiekvienoje jų - vis kitoks vidinis monologas, kitokia jausena, intonacija. Vengdama skyrybos ženklų poetė neabejotinai perima šiuolaikinę manierą - suteikti eiliavimui kuo didesnę laisvę su paslapties šydu. Tik bėda - neretai susilieja sintaksė. Nesant kablelių dingsta būtinos pauzės. Reikia itin kantraus įsiskaitymo. Tokiu būdu rašyti suprantamai yra ne kiekvienam lengvai įkandamas menas.

A. Ruseckaitės eilėraščio glaustoje keturkampėje erdvėje vystosi moters drama. Žodinį pastatą gaubia idealiai baltas puslapio apvadas. Čia gvildenama tikrovės laikinumo ir dvasios amžinumo priešprieša. Kiek menu, su panašiais dešimteiliais esu susidūręs Stefano George`o poezijoje. Žinoma, skaityti George`ą, kad ir turėjusį savitą formalistinį požiūrį į vokiečių kalbą, buvo lengviau: padėjo simpatingi kableliai.

Negaliu pasakyti, kad A. Ruseckaitės įvaizdžiai ir metaforika būtų naujoviška, dvelktų šiuolaikiniu aromatu. Čia dažniau vyrauja graži, niekam nekenkianti romantika: „Pakilki aukštyn nuplazdėk širdimi tarsi šilkas“; upės viduryje „savo plaustą išvaduok sutvirtink suformuok“, „Ramu širdyje viltinga akyse ribuliuoja rytojus“…

Taip skatinamai savo užmojo pradžią apdainuoja poetė. Plaustas yra jos nepriklausomumo simbolis. Deja, vis labiau ir labiau įsitvirtina laikinumo pojūtis: „Harmonijos miškas vis tolsta ir pelkė artėja“. Ir taip per trylika pirmos ciklo dalies eilėraščių - su vis įvairuojančiais vidinės dramos vaizdiniais. Nors esama ir pakankamai skambių eilučių, ypač apie meilę (ši tema neišsemiama): „Meilė juk žodžių neturi yra ji bebalsė“; „žaižaruoja pasaulis daugybe spalvų tik ne meilė“; „Viltis jog viskas dar prieky/ lyg žvirblelis nuskuręs mažu snapeliu pakapsena širdin“.

Nesiryžtu net ir glaustai dėstyti besikeičiančių būsenų bei iš autorės vidinės kaitos išplaukiančių motyvų. Žmogaus psichinės permainos (ryžtas savo gyvenimą nukreipti ta ar kita linkme) yra didelė kūrybos versmė. Matome, kaip praskaidrėja poetės eilės, kai žvilgsnis pasileidžia kelionėn, nepaisant net ir ten kamuojančio nerimo - „esu viena o vienišumas visad pastovus“. Tačiau vienišumas nenustelbia regėjimo valios. Todėl ir skaitome kalnuose įsisąmonintą pakiliai taurią lyriką, tarsi „Dievo pirštas čia visai arti/ O baimės nebėra nes karaliauja laisvė/ Ji pakelia ir nuskrenda tenai kur niekada nebūsi“.

Alpėse, akimis pagavusi laiką, poetė mato „Liucernos gatvelės gale/ Vėjas plaiksto Maironio sutanos skvernus/ O virš ežero sklando lyg erelis grakštus/ Visas šimtmetis kuris atskiria mus“. Tai staigmena - nerimuotame eilėraštyje išsprūsta rimuotas posmas apie Maironį. Jei kas nežino, autorė yra Maironio literatūros muziejaus direktorė.

Knieti nurodyti ir tuos vaizdžius eilėraščius, kur minimi paukščiai. Viename „kielė lengvai bėginėjanti žeme/ Prie senos karalienės Bonos bažnyčios“, kitame „Varna drauguže sutinku tave kovo blausoj“, trečiame „Sužieduok mane kaip mažąją kregždę ar margą antelę/ Jau nebūsiu laisva“. Tačiau tuoj pat atsiranda nuojauta: „Bet išskrisiu su paukščiais tada pažiūrėti/ Kur jie nusimeta žiedus“. Ir tada - „Mažą baltą metalo žiedelį kregždė nusimes danguje“.

Šie ir daug kitų įvaizdžių išsako poetės pasirinktą, bet drauge ir su jos patirtimi susijusią temą - moters laisvės, dvasingumo įprasminimą. Išskirtiniame eilėraštyje, turinčiame moto „Marko Šagalo paveikslas/ „Abraomas ir trys angelai“, poetė nurodo, kad tie „angelai liūdnais veidais“. Iš kur tas liūdesys? To žmonijai aiškinti nereikia. Per amžius įsigalėjusi „Tokia priešprieša tokia dviprasmybė?“

Nepakeliama moteriai angeliška
nelaisvė
Noras supančioti nuolat išslystančią
prigimtį
Apgaulingai prisegti sparnus kurie
laiko prie žemės
Ak nusimesti nusipurtyti išnirti
iš apdaro
Nieko nereikia nieko kas moteriai
nepriklauso


Kad ir kaip vertintume šią paskutinę eilutę su pasikartojančiais „nieko“, joje slypi dažnai užmirštama antikos išmintis. Šią išmintį pravartu įsisąmoninti dažnam vyrui. O moteriai - nereikia to, kas jai nepriklauso.

Nesu skaitęs jokio ankstyvesnio Aldonos Ruseckaitės rinkinio. Prieš keletą metų, vartydamas almanachą „Kauno vainikai“, esu susidūręs su jos ciklu „Moteris“, dedikuotu Marijai Gimbutienei - o juk reta pasaulio archiologė taip įžvalgiai ir nuoširdžiai stengėsi pabrėžti moters dvasingumą. Ir minimas A.Ruseckaitės ciklas, manau, ligi šiol tėra vienintelis toks žymios mokslininkės minčių poetinis paantrinimas.
Pranas Visvydas
2003-09-06
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Linos pasaulis
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 72
Kodas: ISBN 9955-535-08-3
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą