Labai keistas namas

Žiūrėti į pasaulį išplėstomis iš nuostabos akimis: na nieko sau! Matyti kasdienį absurdą ir rūpesčius, skubrų bėginėjimą gyvenimo takais ir takeliais suvokiant, kad esti kažkas esmingesnio. Loginė pasaulio tvarka? Dievas? Ko nepastebime, kaip kokie žemažiūriai, užsižaidę mintimis mintelėmis ir problemomis problemėlėmis? Greičiausiai už visos spalvingos, paradoksalios pasaulio mozaikos slypi planas, be to, kiekvienas jame atliekame vaidmenį. Dargi taip įnirtingai, jog pamiršome ir patį planą, ir atlikimo prasmę.

Maždaug tokios mintys apninka, paskaičius J. Melniko knygą „Labai keistas namas“. Jos tekstas truputį primena naiviai ironiškai filosofinį Rudnosiuko požiūrį į mus supančias įdomybes. Absurdus taip pat... Naivumas tebūnie komplimentas. Pluoštas miniatiūrų, autoriaus skambiai pavadintų „88 romanais“, kuriamas iš tapybiškų detalių ir netikėtų giliaprasmių įžvalgų. Nežinia kodėl tie „romanai“ truputį primena lemūrą: žinote, tupi ant šakos toks mielas, naivus gyvūnas didžiulėm nustebusiom akim ir įdėmiai viską stebi. Betarpiškas žvilgsnis į objektus, poelgius, reiškinius, sociumą susilieja su savitu humoru: „Pečkys nugyveno gyvenimą vis mąstydamas. Jis suvokė dūlėsių ir sumaišties beprasmiškumą. O Verslovas siaubingai blaškėsi, vis kaupdamas turtus, ir prikaupė: namą, automobilį ir sąskaitą banke. Na ir bukas kvailys. O čia Pečkys pasikorė – nuo apmąstymų ir nevilties – savo egzistenciniame vieno kambario butelyje. O Verslovas nesuprato, kad jis siauraprotis, ir toliau blaškėsi (...) Jis nė nesuprato, tas Verslovas, kad visa tai beprasmiška ir žema. Dėl to ir džiaugėsi visą gyvenimą su vaikais ir žmona kaip kvailelis. Nedvasingai“ („Bedvasiškumas“, p. 11). Autorius tarytum siekia demaskuoti mūsų polinkį į sudėtingumą, tuščiažodystę. Dėvime, kaip tas arklys, akidangčius. Tik susikuriame juos patys. O pasaulis savaip sutvarkytas, ir nieko čia nepadarysi – yra taip, kaip yra, tad kartais lieka tiesiog džiaugsmingai (pageidautina) gyventi. Formuojamas tarsi žvilgsnis iš viršaus į didžiulę smėlio dėžę. Mes gi joje, dovanokit, atrodom vaikai, besipešantys dėl smėlio kastuvėlių. O Dievas, gan dažnai išnyrantis knygoje, priartėja, įgyja tarsi gero senelio, gero šeimininko bruožų. Tas požiūris savaip linksmas ir įdomus – tenka prisipažinti, kad tokios žaismingos religinės pajautos formos literatūroje dar neteko aptikti. Antai skyriuje „Dievo patelės“ netikėtai interpretuojamas giminės pratęsimo aspektas: „Dievas turi daug patelių – baltų, juodų, geltonų. (...) Vienos patelės jau pagimdė ir gali dar gimdyti. Kitos jau pagimdė ir nebegali gimdyti. Trečios dar nepagimdė, bet gali pagimdyti. Ketvirtos dar nepagimdė ir niekada (dėl įvairių priežasčių) nepagimdys. Dievas turi daug patelių žemėje. Ir visos – jo“ („Dievo patelės“, p. 45). Kam įdomu, katalikų katekizme žmogaus gyvenimo prasmė nusakoma maždaug šitaip: pratęsti giminę, daryti gerus darbus ir po mirties nueiti į dangų. Knygoje tarsi mėginama šiuolaikine kalba persakyti vadinamąsias amžinas tiesas, ir, sakyčiau, pavyksta. Kadangi paprastai, kai užeina šneka apie gyvenimo prasmę ar laimę, pagaliau tikėjimą, Dievą, itin lengvai nuslystama arba į kritiškam šiandienos žmogui nepatrauklų deklaracijų toną, arba į perdėm giliamintį filosofavimą, kuriame daugiau puikavimosi savu protu, iškalba, negu nuoširdumo. Kaip sakoma, daugiau yra norinčiųjų tikėti, negu tikinčių iš tikrųjų. Tuo tarpu „Labai keistame name“ sudėtingi dalykai perteikiami patraukliu, šiek tiek ironišku, stiliumi. Antai – niekas juk nežino, kas po to. Ar yra rojus, ar nėra, ar yra pragaras, ar nėra, o kaip realiai atrodytų amžinybė? O jeigu yra, kas tada? Ir jokie išvedžiojimai nebeveikia, nes stveria ir kiša į smalą, kaip tokį Niedvarą, kuris, kai dar gyveno, manė, kad „negalėjo Dievas būti sadistas, norintis kankinti žmones nusidėjėlius (...) Jis juk ne fašistas, Dievas, kad pastatytų pragarą Osvencimą (...) O čia, vadinasi, kai jis mirė, jam ir sako tie patys dievai – nagi, lįsk į katilą su smala, bjaurybe nusidėjėli, tau juk sakė. „Bet aš netikėjau (...) O va kaip tik ir reikėjo tikėti!“ („Dievas-fašistas“, p. 68). Tad nėra ko vienašališkai kaišioti mažo žmogiško protelio, juolab mažutėlyčių ambicijūkščių pastumti, nuskriausti, pagriebti... Nes kas ten žino, kaip iš tiesų, nejučia pamąstai. Kita vertus, gal ir ne taip, – vėl verčia viską aukštyn kojomis autorius: „O štai iš tiesų viso to galbūt visai ir nebuvo (...) Juk Dievas negali būti fašistas, o tik visiems mums nusidėjėliams mylintis Dievas tėvas. Jis gali tik tėviškai patampyti ausį, kada numirsime, ir, sušiaušdamas mūsų plaukus, priglausti prie savo galingos dieviškos krūtinės – mus, kvailelius tokius“ (ten pat). Atsakymai linksmai nuoširdūs, sykiu šiltas, paprastas kalbėjimo stilius. Tai kur kas įdomiau už nuobodžius išvedžiojimus, o susimąstyti priverčia. Štai kad ir apie laimę: „Driekus kalė ir kalė pinigus, ir vis daugiau, o laimės nedaugėjo (...) Pocius nekalė pinigų, o laimės daugėjo. O Simaitis kalė pinigus, ir laimės daugėjo, o Tumonis nekalė ir laimės nedaugėjo. Tai kurgi laimė?“ (p. 20). Šiltą pokalbio įspūdį, dargi – neįpareigojančio plepėjimo, sukuria šnekamasis stilius, kartais tyčia negrabios sakinių konstrukcijos: „Tai koks gi aš kvailys, jei taip va jaučiu?“ („Gyvenimo metai“, p. 18). Buitinio pašnekesio nuotrupų efektai, užuominos į dialogus, įprasto kaimynų pašnekesio ar dalijimosi naujienomis stilistika: „Duktė sako: „Tėte, duok pinigų.“ Na, nieko sau duktė. „Sūnus sako: „Noriu mopedo.“ Na, nieko sau sūnus. Žmona sako: „Kvepalų prancū-ūziškų!“ Nieko sau žmona“ („Na, nieko sau“, p. 28).

Visi tekstai turi tų pačių herojų pavardžių tęstinumą, ir čia skaitytojas galės mėgautis, mėgindamas dekoduoti: egzistuoja realūs prototipai ar ne? Ar sietinas Vareikis herojus su Vareikiu realybėje? Dargužis? Gerbūtavičius? Biliūnas? Žukas? Timinskis? Ir panašiai. Tekstuose žaidžiama susireikšminimo, provincialumo temomis, dažnai autorius tiesiog pakeičia geografinį, socialinį mastelį, perkelia veikėją į kitas vietas ar erdves – tokiu būdu apnuoginama vadinamoji tuštybių tuštybė ir primenamas smėlio dėžės sindromas. Štai televizijos žvaigždę ištinka šokas, kad jis niekam nežinomas nei Kelne, nei Gvadelupoje, ir yra tiesiog žmogus. Paskambinęs ne tuo numeriu, išplūsta du asmenis, ir jų reakcija tragikomiškai skirtinga. Vienas įpuola į depresiją, žmonai, prikibusiai – kodėl nieko neveikia, guodžiasi: „man paskambino, mane įskaudino, pažemino, aš kenčiu (...) žmona nušluostė Tamošaičiui nosį, pasiguldė ant savęs, ir jis nusiramino“ („Tamošaitis ir Nemeikšis“, p. 23). Antrasis tuo tarpu „nė dėmesio neatkreipė: išbėgo su reikalais, nėra kada jam kreipti dėmesį į kvailystes (...) kirto mišką už miesto. Be žmonos. Nes juk šalta ir žiema – sušalsi be malkų“ (ten pat). Herojus ministras pirmininkas baigia posėdį prispyrus gamtiniam reikalui, tačiau „Ačiū dievui, nieks nematė jo tokio įvaizdžio, kitaip nebūtų buvęs jis visiems ministras pirmininkas ir valdžia, o paprastas žmogus-kūnas“ („Valdžia“, p. 32). Norisi pagirti autorių už gan tikslią įžvalgą: paprastas pilietis, stebįs valdininkus tik televizoriuje, išties pamiršta, kad pastarieji nėra nei šventieji, nei neklystantys, nei visažiniai. Tokie pat žmonės, kaip ir jis. Artėjant rinkimams, mums visiems pravartu tai prisiminti.
iliustracija

Palyginti daug dėmesio moterims (ar nebus tai miglota feminizmo reklamos įtaka, a?). Dažnai tai – akmenėlis į daržą tų, kurios pernelyg reflektuoja būtį: „Biliūtė gyveno gyveno ir išsigando, kad jos pilve kažkokia gimda. „Kodėl ją turiu? – ėmė galvoti Biliūtė. – O jei aš nenoriu?“ (...) ar negalima buvo kultūringai paklausti: Gal malonėtumėt būti? Gal malonėtumėt, madam, apsivaisinti ir pagimdyti? „Tai nejau Dievas – nekultūringas?“ – pagalvojo Biliūtė, apsivaisindama spalio 3 po pusiaunakčio nuo Tumonio Mykolo“ („Kultūra“, p. 25). Savo ruožtu kyla klausimas: o kas toji kultūra yra? Ar iš anksto sutartas sociumo žaidimas, ar esminis skirtumas nuo gyvūnų? Tiesmukai dėliojant etiketes – žmonėms, reiškiniams, būties pamatams – pasaulis tampa primityvesnis. Pasvarstykime: kodėl autorius junta poreikį pasišaipyti iš noro ir siekio protu kontroliuoti viską, netgi iš esmės neįmanomus suvaldyti, nepasiduodančius kontrolei dalykus? Kodėl esam itin linkę į proto diktatą, o pripažinti, kad yra nepamatuojamų dalykų, tokių, kaip Dievas ar visata, kad įmanoma tik sutikti su siūlomomis sąlygomis, nesinori?

Skaitytojai greičiausiai pamena vieną garsaus klasiko frazę: „Teorija, brolau –­ sausa šaka, užtat gyvenimo auksinis medis žydi!“ Gera mintis, gal per dažnai ją pamirštame. Antai klevas – jis ir yra klevas, tiesiog gražus medis. Spoksojimas į moteriškas formas yra tiesiog spoksojimas, ne visuomet vertas filosofinio kontempliavimo. Į vyriškas – taip pat. Kai žmogus, iš esmės linkęs knaisiotis savyje, pradeda stropiai stropiai nagrinėti, vertinti gyvenimo reiškinius, – jis gyvena ištiktas nuolatinio apmąstinėjimo, tokio, kad nebelieka laiko net gyventi – va tada ir gimsta linksmų ir absurdiškų dalykų. Tuo tarpu jei, remdamiesi autoriaus pozicija, iškelsime prielaidą, kad Dievas žinojo, ką daro, ir viskas turi savą logiką, teks pripažinti: jeigu mūsų paskirtis būtų tiktai mąstyti, tai kuriant žmogų būtų užtekę nulipdyti smegenis. Jeigu paskirtis būtų drybsoti ant sofos ar tingėti pajudėti – irgi būtume atsiradę šiame pasaulyje panašesni į lauko akmenėlį, o ne į aprūpintą puikiu atramos, judėjimo ir reakcijų į aplinką aparatu žinduolį. Tad kartais smagu mėginti pažvelgti į reiškinius iš esmės. Atrodo, autorius to ir siekia – išryškinti snobiškų mintijimų absurdą realybės akivaizdoje. Žvilgtelėkime į dar vieną aspektą: „Jonaitis – nuogas –­­ mylėjosi su žmona ir staiga pagalvojo: o ką čia dabar darau? Kam? Kas man pasakė tą daryti? (...) Kas ji tokia? Kodėl ji? Kodėl ji mane laiko apsikabinus? Ką ji jaučia? Kas aš jai? Jis dar daug ką norėjo pagalvoti, judėdamas čionai tenai, bet tuo metu nelauktai suriko, nes iš jo – neatsiklausdama –­ plūstelėjo sėkla ir protas savavališkai nuėjo miegoti“ („Santuokinė naktis“, p. 82).

Šioje linksmoje, spalvingoje dėlionėje iš absurdo mūsų susireikšminimas dažnai lieka maždaug su figos lapeliu... Lygiai kaip ir absurdiškos maišto prieš pasaulio tvarką formos. Štai veikėjui topteli, kad jo nėra, jis tėra biologinis automatas, kurį paleido veikti. „Juk aš neprašiau, kad mane gimdytų, – galvojo Jonaitis, sėdėdamas ant klozeto. – Vadinasi, be savo valios aš gimiau. (...) Jonaitis nusprendė atlikti eksperimentą: parodyti, kad jis yra jis, o ne automatas. „nesiuūlsoiu nmiegoti ir pažiūrėsiu, kuo tai baigsis.“ (...) „Matai, – pasakė Jonaitis, kai žmonai pagaliau pavyko jį išbudinti. –­ Ėjau pažiūrėti į save veidrodyje, o svetima valia vis tiek mane nuvertė. Vadinasi, nėra mano valios. Aš tiesiog automatas.“ – „Tu ne automatas, tu docentas, – pasakė žmona Jonaičiui“ („Svetima valia“, p. 88). Ir dar patarė: neužsiiminėk niekais, o gyvenk. Kadangi moterys čia yra ta praktiškoji jėga, pagaunanti kontempliuojančius savo vyrus už skverno – ir sėkmingai partempianti atgal į gyvenimą. Gal ir šaunu, a? Pasitaiko viena kita pernelyg drastiška frazė, pvz.: „Pernelyg daug proto moteriai blogai.“ Va čia jau perlenkta lazda. Reabilituotųsi autorius, sakyčiau, jeigu tučtuojau pagirtų moterų giminę už intuiciją, tačiau suprantu, kas buvo norėta pasakyti. Būti moterimis, motinomis, bučiuoti savo mažylius, reiškia tiesiog juos mylėti, neieškant absurdiškų prasmių ar kanibalizmo liekanų. Tai kas, kad tas Freudas prirašė apie libido, tėvus, vaikus ir dar Edipo kompleksus. Sąžiningai pripažinkime – vis tiek Vakarų Europa tas teorijas sukritikavo vos keliolikai metų prabėgus. O mes svaigstame, svaigstame... Aišku, įdomu. Žmones vilioja tiek pasąmonės užkaboriai, tiek siaubo filmai, betgi ar verta viską tempti tik ant vieno kurpalio? Perdėti protavimai ima virsti tuščiais teoriniais pilstymais, kišamais ne ten, kur derėtų? Pvz.: „Ką tu, jau visai? – sako žmona. – vaikas apsidirbęs iki ausų, alkanas rėkia, o jis nieko nejaučia ir nemato.“ – „Lina, – pasakė Jonaitis. – Galvojau apie laiką“ („Musė 2“, p. 90). Primena didį dailininką, kuris, užklaustas, kurį paveikslą gaisro atveju gelbėtų pirmiausia, atsakė: savo katę... Nes gyvybė vertesnė už teoretizavimus, menus ir t. t.

Taigi „Labai keistas namas“ – išties keistas ir taikliai ironiškas. Keliąs daug klausimų ir siūląs dar daugiau atradimų. Maždaug tokių: „paukštelis už lango – tai Dievas, ir medis, ant kurio jis čirškia, ir debesys danguje. Ir jis, Jonaitis, irgi Dievo įsikūnijimas, ir jo žmona, ir kaimynas Jurgis. Ir dėl to –­ kaip lengva visus mylėti, o ne neapkęsti, jei jau visa yra Dievas. Kodėl apie tai (...) nedėstoma mokyklose ir universitetuose?“ („Žieminės padangos“, p. 96). Reziumuojant – šito namo duris verta atverti!