Kvailybės enciklopedija

Kas yra mūsų kasdienio gyvenimo, taip pat kultūros ir politikos varomoji spyruoklė? Ar tikrai sveikas žmogaus protas ir išmintis? O gal kvailybė, netikėčiausiu būdu slypinti net ir protingiausiuose žmogaus sumanymuose? Tereikia apsidairyti aplinkui: mes išrandame vis modernesnius filtrus vandentiekio vandeniui gryninti, o šie tampa idealia bakterijų veisykla; rūpinamės, kad gatvėse būtų kuo daugiau pėsčiųjų perėjų, o dėl to tik daugėja sužalotų pėsčiųjų; gaminame mažai nikotino turintį tabaką, o tai tik padvigubina cigarečių vartojimą, ir taip toliau. Tai kasdieniški, regis, neišnaikinamos kvailybės pavidalai, apie kuriuos – pačius įvairiausius ir paradoksiškiausius – visais laikais pasakojamos komiškos istorijėlės (beotiana, švankai, kliunkos ir kt.). Ne vien tik su jomis skaitytoją supažindins Lietuvoje dar nežinomo Nyderlandų autoriaus Matthijso van Boxselio (g. 1957) knyga „Kvailybės enciklopedija”, – pirmasis šio Amsterdame gyvenančio literatūros istoriko darbas, išverstas į lietuvių kalbą.

Knyga dėmesio verta jau vien dėl to, kad tai gera proga pažinti pas mus palyginti menkai populiarinamą Nyderlandų literatūrą ir jos tradiciją. O pažinti čia išties yra ką. Juk ši tradicija, be kitko, garsėja savo išmintingais kvailosofais, t. y. kvailybę mylinčiais ir apie ją rašančiais autoriais, samprotavimus šia tema paverčiančiais filosofiniu žmogaus prigimties tyrinėjimu. Be Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamojo žodžio kvailybei” (1509) tiesiog neįsivaizduojama būtų ši jo tėvynainio Boxselio knyga.

Ne tik įsakmaus sveiko proto, bet ir garbių mąstytojų, ką jau kalbėti apie didžiausią iš jų – Aristotelį, esame išmokyti manyti, jog žmogus yra protinga būtybė, kurios būties pagrindą sudaro logos – tikrasis žmogaus didybės matas. Tačiau „Kvailybės enciklopedijos” autorius, plėtodamas erazmiškąją mokslo apie kvailybę kryptį, į žmogų siūlo žvelgti kitaip. Ar tikrai mūsų būties pamatas yra logos? O gal visos bėdos žmogaus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime prasidėjo su logos atsiradimu? Ne tik Boxselis, bet ir būrys modernių psichologų byloja: būtent protas, ignoruodamas spontaniškus jausmus ir prigimtinius poreikius, neretai kliudo žmogui tapti savimi. Šiais ir kitais argumentais „Kvailybės enciklopedijos” autorius kvestionuoja aristotelišką žmogaus, kaip animal rationale, sampratą. Pamatinė Boxselio koncepcija ši: „kvailybė yra mistiškasis mūsų egzistencijos pamatas” (p. 163); „ontologinė žmogaus egzistencijos sąlyga” (p. 186). Ši tezė ne iš piršto laužta. Ją iliustruoja autoriaus kruopščiai surinktos ir žaismingai aprašytos mūsų pasaulio detalės: praeities ir dabarties knygos, sodų komponavimo menas, animaciniai filmai, laikraščių žinutės ir kita.

„Kvailybės enciklopedija” – tai pirmas darbas Boxselio „megalomaniško projekto", kurį turėtų sudaryti keli veikalai. Knyga pradėta rašyti 1980 m. ir originalo kalba pasirodė 1999-aisiais. 2001 m. Nyderlanduose išleistas antrasis šio projekto darbas – „Morosofija”, XX a. Nyderlandų mąstytojų absurdiškiausių teorijų rinkinys. Autorius dar ketina rengti „Kvailybės topografiją”, kurioje bus surinkti Europos miestai, pagarsėję savo kvailybe. Ar ir šiuos Boxselio darbus ateityje išvysime lietuviškai, galime tik spėlioti. Viltingai nuteikia tai, jog Lietuvoje pamažu įsivyrauja sveikintina nuostata leisti ne vieną, o kelias to paties autoriaus knygas. Bet svarbios čia ne tik leidėjų preferencijos. Svarbu ir tai, ar Boxselio intelektualusis, filosofinėmis įžvalgomis pagilintas kultūrinis humoras bus įdomus lietuvių skaitytojui, šiandien, atrodo, dosniai vaišinamam kitokiu, veikiau pramoginiu humoru. Nors, kita vertus, į Boxselio humoristiką kiek panaši knyga, kitokia kalbėsena atskleidžianti vietinį, t. y. Lietuvos istorijos ir tautinio charakterio, komizmą – omeny turiu dr. Palemono Dračiulos „Atminties kriaukšles” („Aidai”, 2005) – regis, ne vienam virto smagia tikro juoko puota. Tačiau lietuvių autorių parašytas tokio pobūdžio humoristines knygas ant rankos pirštų įmanu suskaičiuoti, todėl ne vieną skaitytoją nustebins Boxselio cituojama įvairovė „rimtų, dažnai netyčiomis komiškų studijų apie kvailybę" (p. 19), dabarties ir praeities autorių parašytų: pavyzdžiui, Roberto Musilio prieš pat mirtį paskelbtas tekstas „Apie kvailybę” (1937), Johanno Peterio Hebelio apsakymas „Kannitverstan” (1811), Juano Pérezo de Moyos sudarytas žinynas "Philosofia Secreta de la Gentilidad” (1585) ir kitos.

Patraukli Boxselio ne tik pasirinkta tema, bet ir kūrybiškas jos dėstymo būdas. Šiame iš dalies akademiniame veikale filosofiniai argumentai ir anekdotinės istorijos originaliai gretinamos su iliustracijomis (graviūromis, nuotraukomis, schemomis ir kt.), o šis žodžio ir vaizdo gretinimas atveria netikėtai plačią žvilgsnio į žmogaus būtį perspektyvą. „Kvailybės enciklopedijos” autorius ne viską pasako žodžiais: jungdamas žodį ir vaizdą, jis palieka vietos paties skaitytojo, įdėmiai įsižiūrėjusio į iliustracijos detalių niuansus, įžvalgoms. Pavyzdžiui, toms, kurios gali rastis žvelgiant į antraštinio puslapio alegorinę figūrą iš viduramžių ir Renesanso meno. Kvailybė čia pavaizduota kaip moteris apnuoginta krūtine, drybsanti ant žemės, atsirėmusi į ožką, kurios niekaip nepajudinsi iš vietos. Taip perteikiami esminiai kvailybės (stultitia) sąvokos aspektai: užsispyrėliškumas, begėdystė ir kita. Informaciją perteikdamas ne tik žodžiu, bet ir vaizdu, šią filosofišką knygą autorius daro patrauklią ir tam skaitytojui, kuris galbūt nėra linkęs gilintis į sudėtingesnius akademinius tekstus.

„Kvailybės enciklopedija” originali ir tuo, jog ji parašyta remiantis ne tiek vakarietiškos, kiek rytietiškos logikos, t. y. priešybių vienybės, principu (beje, tai būdingas postmodernizmo bruožas). Vakarų mąstymo logika, kuria paprastai vadovaujamės, skelbia, jog priešybės esti nesuderinamos: mes linkę aiškiai skirti gerus dalykus nuo blogų ir tvirtinti, kad tai, kas bloga, negali būti gėrio pagrindas. Tuo tarpu Boxselis parodo, jog Vakarų logiką peržengiančių pavyzdžių, iliustruojančių kad ir šį kone rytietišką teiginį – „Visa, kas „gera”, yra pagrįsta „blogiu” (p. 111), – esama ir Europos kultūroje: ne tik šiuolaikiniame, bet ir praeities mene. Sekant minėta Rytų logika, „Kvailybės enciklopedija" grindžiamà paradoksaliu teiginiu, jog mūsų mąstymas neatskiriamas nuo kvailybės, jog be kvailybės mūsų logos tiesiog žlugtų.

„Kvailybės enciklopedija”kaip tik ir prasideda satyrišku kvailybės logikos aprašymu. Boxselio teigimu, mūsų proto kvailybė ta, jog negalime nustatyti jo kvailybės. Tad kvailiu visų pirma laikome kitą, – slapčiomis juokiamės iš hipotetinio kvailio, nepastebėdami, jog kvailys, tūnąs mumyse, lemia mūsų pačių darbus. Žmogaus kasdieniame gyvenime kvailybė reiškiasi kaip „netyčinė autodestrukcija”, kaip gebėjimas elgtis prieš savo paties interesus” (p. 163). Betgi kvailybė – ne vien kasdienybės, bet ir kultūros bei politikos pagrindas. Apie politikos kvailybę byloja įvairios Boxselio aprašomos empirinės jos apraiškos. Antai demokratiniai rinkimai, užuot atspindėję tautos valią, dažnai virsta autodestruktyviu sambūriu, kurio sprendimus sąlygoja ne protas, bet atsitiktinis veiksnys (pavyzdžiui, oro sąlygos). Ir teiginys, atskleidžiantis demokratijos kvailybę, ir teiginys, jog kultūros pamatas yra ne kas kita, o kvailybė, t. y. mūsų naivūs mėginimai patenkinti aistras (pvz., egoizmą, savimeilę), gal ir nėra originalūs, bet nėra ir neteisingi.

„Kvailybės enciklopedija” ne tik aprašo šias ir kitas pasaulyje regimas kvailybės formas, bet ir, saviironiškai save griaudama, konstatuoja, kad knygoje plėtojamas mokslas apie kvailybę irgi yra kvailybė. Ką ten mokslas apie kvailybę, jei net patys rimčiausi žmogaus bandymai tyrinėti būtį gali tapti pašėlusiai juokingi: antai vienų noras pažinti būtį virto kutulio statistikos tyrinėjimu; kiti ėmė tyrinėti, kaip žuvų uodegas veikia bangavimas; treti mėgino klasifikuoti saulėlydžius, apibrėžti apelsiną ir taip toliau. Tad jei rimti būties tyrinėjimai virsta kvailybe, tai gal tyrinėti kvailybę ne visad yra kvaila? Priešingai: gal kvailybės pažinimas galėtų mums padėti pažinti išvirkščiąją jos pusę, t. y. išmintį?

Galbūt. Tik, anot autoriaus, didžiausias keblumas štai koks: kaip kalbėti apie kvailybę, regis, savaime suprantamą ir sykiu nepažinų dalyką? Dargi – kaip kalbėti apie ją originaliai, nepaverčiant jos nykia banalybe, bet veikiau padarant sukrečiamai apčiuopiamą? Knygos autoriui tatai pavyksta: konstruojant sofistines mąstymo figūras, ekspresyviai žongliruojant abstraktybėmis ir paradoksais, tikroviškai čia imituojama mąstymo paikystė, veikianti kaip animal rationale dvasia. Be to, autorius laikosi požiūrio, kad tiktai „esė pajėgi aprėpti kvailybės nenuspėjamumą”, kad tik taip galima šį tą suprasti kvailybės sferoje, kur viešpatauja atsitiktinumas, ambivalencija ir nepakankamo pagrindo principas” (p. 23). Kaip tik dėl to mokslą apie kvailybę Boxselis dėsto ne sisteminio traktato, bet eseistinių svarstymų forma.

Būtent eseistine knygos forma Boxselis, be viso kito, kvestionuoja savo pasirinktą enciklopedijos žanrą. Ką gi šiandien bereiškia enciklopedija, kai jau niekas nebetiki moderniu žinių mitu? Nuo XVII a. enciklopedijomis žmogų plūstančio žinių srauto poveikis yra sukvailėjimas. Laikai, kai, skaitydamas enciklopediją, žmogus vylėsi įgysiąs vientisą pasaulio vaizdą, tad ir pažinimo ištroškusios sielos harmoniją, nugrimzdo praeitin. Dėl to, nors ir pavadinta „enciklopedija”, Boxselio knyga yra išradinga šio žanro transformacija. Kitaip negu įprastose enciklopedijose, čia nesilaikoma abėcėlinės žinių dėstymo tvarkos, eseistiniai straipsneliai sudėlioti teminiu principu, jais siekiama ne tiek teikti skaitytojui žinių, kiek raginti jį savarankiškai mąstyti. Čia gerai talkina satyra – stilistinė priemonė, žaismingai atidengianti tiesą, slypinčią anapus protu paaiškinamo pasaulio regimybės. „Kvailybės enciklopedija”, kad ir kaip būtų paradoksalu, mums grąžina prarastą pasaulėvaizdžio, kuriame išmintis neatskiriama nuo kvailybės, vientisumą.

Štai įrodymas, kad ši knyga apie kvailybę tikrai moko išminties. Boxselio teigimu, persai, nenorėdami varžytis su Dievo tobulumu, tyčia įausdavo kokią klaidą į margaspalvius savo kilimus. Panašus į šį ir išties kuklutis nuolankumo gestas, regis, yra viena kita „Kvailybės enciklopedijos” lietuviškame leidime išmintingai likusi korektūros klaidelė. Perskaičius Boxselį ir jo pasakojimą apie persus, šias klaidas vardinti jo knygos recenzijoje būtų stačiai kvaila. Kas kita – dažname „Kvailybės enciklopedijos” iliustracijos komentare figūruojanti frazė „titulinis lapas". Prie šios frazės esame pripratę. Tačiau, paisydami mokytų kalbininkų patarimo, būdvardį „titulinis” turėtume laikyti neteiktinu, kadangi tai skolinys iš lenkų kalbos (lenk. tytuł = pavadinimas, antraštė). Teiktinesnis, nors vartosenoje dar neprigijęs, būtų „antraštinis lapas”.

Bet tikrai ne dėl to dažnas „Kvailybės enciklopedijos” sakinys skamba lyg mįslė, kurios sofistiškai painią ir ironiškai kandžią prasmę – vertėjo vykusiai perteiktą – tenka ilgokai minti. Tad knyga, nors ir nestora, neskaitoma greitai. Įdėmiai skaitant, ji keistai ima jaukti protą. Gal tokio ir būta autoriaus pradinio sumanymo, – ne tik aprašyti kvailybę, bet ir leisti skaitytojui pačiam patirti kvailybės logiką. Mat nuo šio patyrimo – tik žingsnis išminties link. Juk, „imituodami kvailybę, mes darome išmintį produktyvią” (p. 51). Tiksliau sakant, kvailybės imitavimas ugdo tai, ką knygos autorius vadina „kvailybę reginčia akimi”. Tai yra akimi, būtina tikrovės išvirkščiajai pusei – jos kvailybei – pamatyti. Į tikrovę žvelgdami tik viena – „proto akimi”, regime vienpusį pasaulio vaizdą. Štai kad ir Paryžiaus Triumfo arka. Jos reikšmė dviprasmė: žvelgiant „proto akimi” – tai paminklas didingai karinei praeičiai; žvelgiant „kvailybės akimi” – beprasmis monumentas, bylojąs apie traumuojančias karo baisybes. Galimas daiktas, tikrovė ir yra tai, ką matome žiūrėdami podraug proto ir kvailybę reginčia akimis. Tad antroji argi neverta tokio pat tyrinėtojų dėmesio kaip ir pirmoji?