Kuotrė

Knygoje pateikti šeši E. Rudžio apsakymai: „Oršolė“, „Išbraidytas varga jūras“, „Anuo žmuonės“, „Mūsa Joudė“, „Kuotrė“, „Strėbuokielis“. Knygos tekstinį turinį gražiai papildo Bernardo Aleknavičiaus meninės fotonuotraukos, kuriose atvaizduoti mūsų liaudies meistrų skobti ir jau laiko nežinomybėn nusinešti „Rūpintojėliai“.

Tais metais žemaičiai tik ėjo iš „pogrindžio“ į savasties supratimą ir atgimimą, ir knygoje dar nėra žemaitiškų rašmenų. Žemaitiškuose žodžiuose vietoj ā raidės, įrašyta „aa“, vietoj ē – „ee“ ir t.t. Ta knyga – tai pirmas pokario laikais žemaičių tarme parašytas didesnės apimties darbas ir jį Žemaičių draugija paskyrė M. Daukšos „Katekizma“ išleidimo 400 metų sukakčiai paminėti.

Knyga, kaip įvade rašo ir pats autorius, skirta gražiai žemaičių tarmei, kad ateityje numirus ir paskutiniam žemaičiui, raštijoje liktų jų tarme šnekėti žodžiai, sakytos mintys, gana išraiškingai išliūliuotos sakinių intonacijos.

Apsakymai pateikti tarsi senų žmonių pasakojimai, iš kurių ryškėja prieškario, pokario (vadinamojo kolchozmečio) ir vėlesnių metų Žemaitijos krašto gyventojų keliai ir klystkeliai, ant pečių neštos visokiausios negandos. Kompoziciniu požiūriu labiau nusisekę yra apsakymai „Kuotrė“, „Mūsa Joudė“ ir „Išbraidytos vargo jūros“. „Kuotrėje“ ryškiais potėpiais tapomas moters gyvenimas, kurį keletą kartų pasunkina tai, kad vyras priprato prie stiklelio, kad sovietinė kaimų griovimo banga nušlavė nuo žemės paviršiaus jų namą, kad teko gyventi persikėlus į miestelį pas dukterį ir nuo sunkių darbų „asmeniniame ūkyje“ greičiau numirti. Įsipina į tos moters gyvenimo įvykius ir anūkų likimai ir visokios kitokios bėdos ir intrigos. Savotiškas kompoziciniu požiūriu apsakymas „Mūsa Joudė“, kur, netekus žemės ir ganyklos gyvuliui (ji buvo suvisuomeninta ir paimta kolchozo reikalams), didelė šeima bando neprarasti paties svarbiausio maitintojo – melžiamos karvės. Į gyvulio buvimą tvarte įsipina šeimos narių gyvenimai, jų vargai ir rūpesčiai. Įdomūs ir intriguojantys yra ir kiti apsakymai ir kas ryšis „įkirsti“ žemaičių tarmę, patirs ne vieną džiaugsmingą akimirką.

Iš rimtesnių trūkumų, kurie krito man į akis, pažymėčiau tam tikrą pasklajumą, įvykių mažą intensyvumą ir nekoncentruotą intrigą. Viskas plaukia tarsi ramioje upėje, o toks stilius, tikriausiai būdingas pasakojimui, mažai tinka šiuolaikiniam apsakymui.