Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kūnai ir kristalai

Kūnai ir kristalai Kartą vienas jaunuolis, vos sulaukęs pilnametystės, įstojo armijon. Pradėjo tarnauti eiliniu, vėliau lėtai ir užtikrintai rinko žvaigždutes, kol pasipuošė generolo antpečiais. Vadovauti vyrui sekėsi, todėl šiose pareigose jis užsibuvo ne vienerius metus. Kai pagaliau sulaukė pensijos, pamėgo vakarojimus su tarnybos draugais ir seniokiškus pasilinksminimus, dalinantis istorijomis iš jaunų dienų. Mėgiamiausias pasakojimas visada prasidėdavo žodžiais: pirmaisiais mano tarnystės metais, vieną ankstų pirmadienio rytą, staiga į mano palapinę įbėgo karininkas šaukdamas „generole, generole...“.

Šioje vietoje, kur susvyruoja pasakojimo logika, istoriją apie kareivį laikinai nutrauksiu ir papasakosiu apie debiutinį, antrą dešimtmetį Londone gyvenančio, Aurimo Lukoševičiaus romaną „Kūnai ir kristalai“. Ši knyga pristatoma kaip tokia, kurios „Lietuvoje dar nėra buvę“ ir kaip „knyga, kuri pirmą kartą grožinėje lietuvių literatūroje kitaip vaizduoja nepriklausomybės atgavimo laikotarpį.“. [1] O iš kur randasi tas „kitaip“, tiksliausia būtų iliustruoti paties Aurimo Lukoševičiaus žodžiais: „Laimingas gali būti tik motinos įsčiose. Kai nukerpa virkštelę, susipažįsti su Jėzumi, Marxu ir Engelsu, su Alachu, Adamu Smithu ir internetu. Tik vėliau supranti, kad šie vardai tėra simboliai, kuriuos pasitelkus valdoma ir išnaudojama. Supranti, kad darbas puošia darbdavius, tikėjimas – Vatikaną, technologijos – veidus iš Forbes žurnalo puslapių. Nors istorikai, politikai ar mesijai tvirtina kiek kitaip. O kaip praėjus amžiui bus nušviečiami pastarieji du mūsų tėvynės dešimtmečiai? Tikiu, kad daugumos mūsų patirta baimė, nerimas ir kasdienė vegetacija bus nutylėta. <...>Todėl ir nukirpau virkštelę Vidmantui – paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio Lietuvos hologramai. Tai žmonių, sutraiškytų besikeičiančių santvarkų, trimatis vaizdas. Tai istorija apie mūsų šalies įsčias, kur turėjome būti laisvi, saugūs ir laimingi“. [1]

Taigi Vidmantas – pagrindinis herojus, buvęs nusikalstamos grupuotės narys, pasakojantis savo gyvenimo istoriją „apie paslėptus kūnus ir sunkiai suprantamą jų meilę cheminių jungčių kristalams, žinomiems kaip dozė, gramas, ratai, kaifas... Apie kūnus, kuriuos glamonėdavau, ir apie tuos, kuriuos versdavau pajausti daugybę fizinės kančios prieskonių <...> kai buvo vienodai vartojami ir kūnai, ir kristalai: be atsisveikinimo žodžių užkasami miškų tankmėse ar su šypsena sutraukiami į nosį.“ [2]. Akivaizdu, jog tai nėra teigiamas personažas. Tokiu jo nepavadinsi jokiais būdais, mat šioje knygoje pasineriama į kitą pasaulio, visuomenės, laikmečio pusę, kur nėra nieko švento. Į tą užribį skaitytoją veda gaujos smogikas, išgyvenęs pakankamai, kad pajustų vidinį poreikį išsipasakoti, nueiti savo kelią dar kartą, patirti viską iš naujo, sudėti taškus. Apimtas šio troškimo Vidmantas imasi pasakoti savo gyvenimo istoriją nuo pačios pradžios, nuo motinos įsčių. Viskas būtų neblogai, jei ne vienas bet. Pamenat pasakojimą apie kareivį, kuris, atkartodamas jaunystės nuotykius save suvokia jau kaip dabarties, perkeltos praeitin, personifikaciją, o ne kaip kadaise buvusį asmenį ir priskiria sau generolo laipsnį nuo pirmųjų tarnystės dienų? Jis užmiršta, kad būdamas jaunas buvo eiliniu, mat po tam tikro laiko, vaidinant vis tą patį vaidmenį, ima atrodyti, kad tuo personažu, generolu, jis buvo nuo pačių pradžių. Lygiai ta pati iliuzija kankina ir pagrindinį aptariamo romano herojų: net pasakodamas apie savo vaikystę, jis kalba apie save daugiau kaip apie dabarties projekciją praeityje, nei iš tiesų mėgina atskleisti, koks jis buvo ir kaip keitėsi, susidurdamas su aplinkybėmis būdamas vaiku bei paaugliu. Vertinant iš žmogiškųjų silpnybių pusės (t. y. iš nesugebėjimo vertinti savo veiksmus objektyviai, juo labiau nebūti šališku savo asmenybės atžvilgiu), toks požiūris gana neblogai suprantamas ir netgi labai tikėtinas, tačiau vertinant iš romano pozicijos – taip sunaikinama labai daug to, ką galėjo išgyventi skaitytojas. Visų pirma, Vidmanto vaikystę nutapius gana niūriomis spalvomis (nors objektyviai vertinant tos aplinkybės gal ir nebuvo tokios tragiškos) ir pristačius jį, kaip myžimo asą, kuris nesulaukęs nė trejų metų, pajunta vyrišką geismą moteriai (keturmetei), kuris savyje neturi nieko vaikiško, taip ir neužsimezga ryšys tarp veikėjo ir skaitytojo. Nenoriu pasakyti, kad visus vaikus reikia vaizduoti kaip infantilius, reikalingus globos, šventus padarėlius, tačiau, kai vaikui uždedama suaugusiojo kaukė, prapuola galimybė stebėti to asmens raidą, kurios nejaučiant pasidaro labai sunku suvokti veikėją kaip asmenį, o ne kaip simbolį. Simboliai yra gana statiški, nepaslankūs, juos mažai kas veikia. Jie yra tokie, kokie yra. Tuo tarpu žmogus yra nuolat kintanti, į aplinką reaguojanti ir jos veikiama esybė. Tai lyg du priešingi poliai: statika ir dinamika, kūryba ir konstatavimas, vieną jų stebėti įdomu, kitą – nuobodoka.

Taip, Vidmantas augo perversmo laikotarpiu, kai daug kas žlugo, keitėsi, kai buvo uždaryti kultūros namai, kai pernakt išnyko vaikų dramos būreliai, o vietoje jų įsikūrė bokso salės, kuriose vyko intensyvus verbavimas į besikuriančias gaujas. Taip. Tai vyko, tačiau vien tai sunkiai gali būti paaiškinimu, kodėl herojui viskas susiklostė būtent taip: juk ne viena karta išaugo ir blogesnėje aplinkoje, karo zonose, kur kasdien matė žudynes, smurtą bei neteisybę, o ir toje pačioje pokyčių užkluptoje Lietuvoje subrendo nemažai asmenybių, kurios tapo padoriais piliečiais, susikūrusiais gyvenimus. Tad ar tikrai pakanka aplinkos (kuri beje nėra taip plačiai aprašoma, kaip nori pavaizduoti leidėjai, akcentuodami šios knygos išskirtinumą), paaiškinti tokį žmogaus virsmą. Galima suprasti vaikinuko, peršokusio iš riboto turėjimo zonos į galimybių turėti viską teritoriją, gyvenusio laikmetyje, privertusio jį pajusti ir pripažinti „jog gyvenau it bestuburis kirminas, kurį kiekviena prabėganti sekundė mauna ant skurdo kabliuko <...> norėjau, trokšte troškau pinigų, nesvarbu, kokiu būdu uždirbtų. Pinigai tai lyg oras, be kurio dūstame. Be pinigų tu lyg pimpis be vaginos, gėdingai suspaustas pūslėtame kumštyje.“ [2]. Galbūt net galėtume pateisinti sutrikusią vertybių skalę, tačiau knyga to neparodo. Herojus egzistuoja visiškai be jokio santykio į kitą žmogų, įskaitant ir pačius artimiausius šeimos narius, ir tam romane nėra jokio paaiškinimo ar pagrindimo. Tai yra duotybė, su kuria skaitytojas turi sutikti ir priimti be išlygų. Taip, vaikis nori pinigų, tačiau, iš kur tas baisus troškimas, leidžiantis tam paaukoti viską ir bet ką? Paaiškinimo nėra. Tiesiog trūksta gilesnio požiūrio į žmoguje vykstančius virsmus. Tarkime pirmasis „užsakymas“: ar realu, kad žmogus pirmąkart vykdydamas egzekuciją, prievartaudamas ir knežindamas kaulus, taškydamas save kito krauju, gali būti visiškai ramus ir veikti sistemingai, nejausdamas nieko. Tik šaltakraujiškai konstatuodamas, kad „nejaučiu savo aukoms užuojautos. Jų pačių kvailumas prišaukė bėdą“ [2]? Trumpai tariant skaitydami privalėsite susitaikyti su tuo, kad herojus yra empatinė (galbūt net ir emocinė, su mažom išlygomis) tuštuma. Ir ta tuštuma neturi pradžios, skaitytojui nebuvo atskleistos jos susiformavimo aplinkybės, ji tiesiog buvo visada. Ar toks personažas atrodo realiai – į tai matyt teks atsakyti kiekvienam skaitytojui individualiai.

Ir vis dėlto, nepaisant visko, kas buvo išdėstyta, pripažinsiu, kad mielai ignoruočiau asmenybės raidos nebuvimą ar jos perkėlimą į antrą ar dar tolimesnį planą (kas dabar ir yra padaryta), jei būtų susikoncentruota į veiksmą. Kokį senamadišką „Krikštatėvišką“ ar kažkaip naujai adaptuotą mūsų mentalitetui, pritaikytą lietuviškam gomuriui. Su gera intriga, plėtojimu, detektyvo užuomazgomis ir atomazgomis. Tačiau to taip pat nėra. Yra dinamika: daug veiksmo epizodų, kurie veja vienas kitą, tačiau nėra itin glaudžiai susiję tarpusavyje. Priežasties – pasekmės ryšiai išlaikyti, tačiau tik tam, kad būtų vieninga perspektyva ir objektai nebūtų atitrūkę nuo bendro „peizažo“. O štai intrigos įžiebimo bei nuolatinio jos kurstymo trūksta. Kaip taktiškai pastebėjo A. Jakučiūnas knygos pristatyme „ta dinamika kartais šiek tiek ir išblaško ir kartais norisi, kad autorius išsirinktų šiek tiek mažiau, bet svarbių dalykų, kad aiškiau matytųsi, kas iš tikrųjų jam yra svarbiausia, su kuriuo žmogumi ryšys yra svarbiausias, vardan ko vyksta visas tas veiksmas. Nes toje dinamikoje šiek tiek lyg ir pasigendu tokios siužetinės linijos.“ [3].

Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knygoje itin daug veiksmo, tačiau visas jis gana paviršutiniškas, neverčia skaitančiojo svarstyti, kas ir ką rezga, kas už ko slypi ir kaip pasisuks įvykiai. Visa tai gana akivaizdu, todėl ir nejaudina taip, kaip geras trileris turėtų jaudinti. Vaizduojami įvykiai pateikiami ganėtinai fragmentiškai, išlaikant šiek tiek punktyrinę pagrindinę siužetinę liniją. Tarpai tarp veiksmo užsipildomi sekso scenomis, kurios yra gana primityvios ir stokoja paveikumo, bei herojaus apmąstymais. Pastarieji pasitaiko dvejopi: apsinarkašinus arba ne. Tiesa, įvertinant Vidmanto gana negatyvų ir savotišką požiūrį į aplinką, kartais šios dvi būsenos susigretina ir beveik susilieja, tad darosi sunku atskirti, kada yra kuri, bet to daryti ir nėra didelės būtinybės. Vis tiek viskas susilieja į vieną viskuo nepatenkinto lietuvio burbėjimą, padailintą spalvingomis išraiškomis, iliuzijomis, sodriomis frazėmis. Tokiomis sodriomis, jog leidykla pajuto pareigą knygos priešlapyje apsidraudimui įrašyti, kad leidinyje, „siekiant išlaikyti įtaigią kalbą, sąmoningai nesilaikoma kai kurių kalbos normų“. Čia dėl visa ko, jei kažkam iš skaitytojų išsireiškimai bei posakiai pasirodytų per daug sultingi. O tokio nutikimo tikimybė tikrai nemaža, nes puslapis po puslapio ausis užguls klodai „šūdo“, „pizių“, „nuokrušų“, „krušimo“, „dulkinimo“, „pimpių“ ir ... na supratot. Bet, jei necenzūrinės leksikos nepriimat kaip asmeninio įžeidimo, galite skaityti toliau ir artimiau susipažinti su nepriklausomos Lietuvos bandito gyvenimo istorija. Tačiau šioje vietoje norisi perspėti, kad nereikia tikėtis istorinio tikslumo bei detalumo. Čia nerasite jokio gaujų garbės kodekso, jokių organizacinių struktūrų nei vykdomos veiklos detalaus aprašymo, taip pat nesužinosite, su kokiomis teisėtvarkos pajėgomis teko susidurti tuometiniame kriminaliniame pasaulyje. Drįstu manyti, kad, jei skaitytojo amžius pakankamas prisiminti tuos laikus, tai savoje atmintyje detalių iš to, daugumai mūsų ne tokio ir tolimo pasaulio, rasite ne mažiau nei šioje knygoje, o intriguojančią romano aprašymo frazę „Jei esate svarstę, iš kur Lietuvoje atsirado tulpiniai ir agurkiniai, kas dėjosi kaimynams gerkles ramiausiai pjausčiusiųjų galvose ir kaip legalizuoti gaujų pinigai, – ši knyga pateikia savo versiją.“, [1] galėsite visiškai ramiai nurašyti prie reklaminės retorikos.

Taigi jokios stebuklingos karalystės, jokio spindesio, vietje to iki koktumo nuzulinta realybė, protarpiais subalansuojanti ant persisotinimo ribos, jokio princo ant balto žirgo pagrindinio herojaus vaidmenyje, vietoje jo apsipūtęs marozas su prabangiu džipu. Toks neherojiškas, kad net nejauku. Ir princesių jokių. Tik „varliaakė“ ir viena žolytę rūkanti bei koksą šniaukščianti. A, taip, ir dar kelios epizodinės, taupiai apibūdinamos vienos moteriškos erogeninės zonos pavadinimu.

Labai gali būti, kad autoriaus pagrindinė užmačia ir buvo sukurti bejausmio vartojimo atmosferą, ir joje besiblaškantį paklydusį žmogų, kurio „gyvenimas – tai noras pasiekti galutinį eksperimento tašką, kuriame galbūt bus suteikta proga patirti paprastą žmogišką gailestį.“ [2]. Tik klausimas, ar tenkina rezultatas, kai ta atmosfera užsikrečia ir skaitytojas: verčiant paskutinius knygos lapus net galima pajusti kaltę už tai, kad su pagrindiniu veikėju taip ir nebuvo užmegztas ryšys. Nei jo gaila, nei dėl jo linksma. Negaila nei gaujų aukų, nei to laikmečio sulaužytų jaunuolių gyvenimų. Taip niekaip. Tiesiog taip. Perskaityta.

Ir vis dėlto reikia akcento pabaigai – gal tai ir bus kiek per ryški paralelė, kiek „reklaminė“, bet norisi sakyti, kad tai knyga apie mankurtą, žiauriai sužalotą ir netekusį ryšio su praeitimi, istorija, šalimi, gimine, nejaučiantį skrupulų, kai reikia vykdyti šeimininko įgeidžius bei norus, nepurtomą nei kaltės, nei virpinamą užuojautos, tai istorija vergo, kurio šeimininko vardas – AŠ. Gali būti (norisi tikėti), jog romanas paskatins susimąstyti, kodėl tas „aš“ kartais būna toks beprotiškai godus, ar tai yra būtent tas altorius, ant kurio verta sudėti visas aukas? Ar įmanoma suvaldyti besotį žvėrį ir nukreipti energiją ir kitomis linkmėmis, ne tokiomis destruktyviomis? Gal ir gerai, jog knygoje nėra atsakymų į šiuos klausimus – juk jie iš tų, į kuriuos privalome atsakyti kiekvienas sau.

________________________

[1] – http://kitosknygos.lt/knygos/Kunai-ir-kristalai
[2] – ištraukos iš Aurimo Lukoševičiaus romano „Kūnai ir kristalai“
[3] – A. Jakučiūno įžvalgos apie romaną, nuskambėjusios knygos pristatyme, Vilniaus knygų mugėje 2014 m. vasario 20 d. Diskusijoje „1990--2000-ieji: negailestinga laukinio kapitalizmo epocha".
2014-07-07
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Kitos knygos
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 232
Kodas: 9786094271540
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-05 10:00
Marquise
Tikrai džiugu sulaukti autoriaus atsakymo – dialogas visada pranašesnis už monologą ;)
Ir labai norisi trumpai pakomentuoti į Jūsų pastebėjimus:
1. Vidmanto ir generolo požiūris (ne istorija) turi tik vieną panašumą: įsitikinimą, kad jie yra tokie, kokie yra. Visada tokiais buvo, visada tokiais išliks. Generolas mano, kad jis visą gyvenimą turėjo savo antpečius, o Vidmantas nuo gimdamas atsineša savo požiūrį į pasaulį. Jo įsitikinimai neturi raidos ir nekinta.
2. Gali būti.
3. Klausimas ne kiekyje, o priešpriešoje: kas lemia, kad žmogus pasuka prieš srovę, tampa atstumtuoju, kur ta riba, nuo kurios nebėra kelio atgal (o gal nėra tokios?).
4. Juk Jūs nemanote, kad grožinėje literatūroje svarbiausia tai, kas yra iš tiesų? Mano giliu įsitikinimu svarbiausia yra tai, kuo patiki skaitantysis. Pasitelkite įtaigos galią, įtraukite taip, kad nekiltų abejonė, tuomet net nekils klausimas jaučia ar nejaučia (beje, jausti galima ne vien gailestį ar užuojautą. Nuovargis nuo beizbolkės kilnojimo taip pat jausmas). Nesakykite man, kaip yra UŽ knygos ribų, priverskite tikėti tuo, kas JOJE. Užmiršti, kad už jos egzistuoja kitas pasaulis ir daugiau nebus jokių klausimų.
5. Šis akmenėlis nebuvo skirtas knygai ar Jums. Ji yra tokia, kokia yra, bet gal nereikėjo jos pristatyti kaip ale lietuviškos gaujų kronikos.
6. Kodėl žanrą Jūs siejate su kliše nelabai supratau. Žanras tik nusako, ko maždaug gali tikėtis skaitytojas. Šiuo atveju aš tik konstatuoju, kad tai nėra nei trileris, nei detektyvas. Nieko daugiau. Ir šie žanrai nėra vieninteliai, kurie skaitosi. Išvis skaitymo malonumas nelabai su žanru turi kažką bendro. Kaip jau sakiau, pastarasis susijęs su tuo, kaip knyga įtraukia savo įtaigumu, taigi nebesikartosiu.
7. Negaliu ginčytis.

Aš nepulsiu aiškinti, ką aš žinau, apie „tą“ socialinę grupę, laikmetį, visuomenę, įrodinėti savo (ne)naivumo. Tik norisi pasakyti štai ką: tiek autorius, tiek vienas rašykas, su kuriuo aptarėme šį romaną turi išankstinę nuostatą, kad tie, kurių knyga nesužavi, yra rožiniais akiniais prisidengę, gyvenimiško „purvo“ nematę ir jo bijantys, jį neigiantys asmenys. Kurie iš principo atstumia knygą dėl jos (anti)herojaus ir aprašomo brutalumo. Tačiau tai nėra tiesa. Kliūna ne tai, ką Jūs vadinate „purvu“. Kliūna tai, kad yra per daug monotonijos, per mažai akcentų, tiesiog per mažai įdomumo bei įtaigumo. Ir įtaigumo prašai nepainioti su realybės atvaizdavimu. Čia kalbu apie tokį įsitraukimą į knygą, kai pamiršti, jog drakonų (tų skraidančių padarų) nebūna, kai susitapatini su personažu taip, kad nebeabejoji, jog esi vyras (priešingai nei realybėje), visai neatrodo keista, kad dabar yra 3523 metai ir visi aplinkui pusiau robotai ir pan. Tokiai sąmonės apgaulei nepakanka vien tik gatvinio žargono, pasikartojančio akių kabinimo šaukšteliais ar pan. Reikia to mistinio elemento.

Ir taip, žinoma, kiekvienas vertinimas yra subjektyvus ir tik idiotas gali mėginti tai neigti. Taip, recenzija atspindi skaitytojo vertinimą, tačiau tas vertinimas grindžiamas argumentais, kylančiais iš teksto. Skirtingi žmonės tame pačiame tekste randa skirtingus dirgiklius ir tai yra gerai. Aš išdėsčiau savo nuomonę ir savo vertinimą. Stengiausi argumentuoti. Tačiau mano nuomonė yra tik mano ir bet kuris kitas skaitytojas gali turėti savo, visiškai skirtingą suvokimą. Tai akivaizdu ir aš jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad šis vertinimas turėtų būti visuotinai priimtinas ir vienintelis galimas.

Skyrybos ženklus susidės kiekvienas sau: išteisinti negalima nuteisti.

Gero laiko skaitantiems ir įkvėpimo rašantiems ;)   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-02 17:35
fulas metalas džaketas
1. Vidmanto ir Generolo istorijos man atrodo nesugretinamos: Generolas lyg ir skaldo linksmus juokelius-Vidmantas pasakoja apie savo vidinį, bei jį patį supantį purvą. Tai panašu į mėginimą palyginti Mikį Mousą ir Kaligulą.
2. Turbūt knyga kitokia dėl Vidmanto nuoširdaus atvirumo. Jis nesiteisina ir nesigaili savo poelgių. Beje, to nedaro ir dauguma nusikaltėlių.
3. “toje pačioje pokyčių užkluptoje Lietuvoje subrendo nemažai asmenybių, kurios tapo padoriais piliečiais”. – Labai naivus, vaikiškas teiginys. Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka apie aštuoni tūkstančiai nusikaltimų(per/mėn). Išmeskit iš to šimto tūkstančių pensininkus, vaikus, invalidus. Prie aštuonių tūkstančių pridėkit penkis tūkstančius neužregistruotų nusikaltimų. Tada gaunasi, jog beveik kas trečias lietuvis yra nusikaltėlis. Ir šiaip: kaip galima nuspręsti, kuris mūsų yra padorus? Pažvelgus į akis? Į individo socialinę padėtį? Oi...))
4. Dėl egzekucijos ir abejingumo: mums norėtųsi tikėti, kad prievartautojai ar žudikai jaučia kažką savo aukoms. Bet taip nėra. Jei recenzijos autorė(ius) planuotų nusikaltimą, ji būtinai susimąstytu apie pasekmes, apie tai kas nutiks jos aukoms. Tai mus sustabdo: kalėjimo baimė, Dievo baimė, keršto baimė. Bet tie kas nusikalsta tokių fobijų paprasčiausiai neturi. Nejau manote, kad narkotikų prekeivis nors truputi gailisi dėl to, kad jo prekė paverčia žmogų priklausomu ligoniu?
5. „Gaujų garbės kodeksas“?-tikiuosi čia nepriekaištaujama dėl to, jog romane nepaminėta, gaidžių, ožių, ir dūchų hierarchija? Tai neturi nieko bendra su gaujomis. Vidmantas ir yra gaujos kodeksas: jo tiesa, jo taisyklės. Jo struktūra: Pūkis ir Sniegius bei nuo jų besidriekiančios piramidės.
6. Dėl trilerio, detektyvo, romantikos, ar jaudinančių erotinių scenų. Marquise, ar tai būtina sąlyga tavo skaitomiems literatūros kūriniams? Ar taip jau prastai skaitosi kai puslapiuose nėra emocinių klišių, šablonų?
7. Veiksmas ir tai kas svarbu Jakučiūnai ar Markizei: „Kūnuose ir kristaluose“ vartojamas autobiografinis, natūraliai besivystantis, gyvenimiškas veiksmas. Rašoma apie tai kas svarbu Vidmantui, o ne Jakučiūnui ar recenzijos autoriai.

Sunku vertinti, nes recenzija iš tiesų silpnoka. Joje daugiau išdėstyta tai ko recenzentė pati ieško literatūroje arba autorės teiginiai to, ką ji mano žinanti apie romane aprašytą socialinę grupę, laikmetį, visuomenę. Bet man atrodo, jog Marquise žinios ir suvokimas kiek stereotipiškos, net vietomis banaliai demagogiškos ir truputi popkultūriškai populistiškos.

Vidinis purvas yra kiekviename iš mūsų - mėginimas jį pagrąžinti ar užmaskuoti nebūtais dalykais-daug šlykštesnis už patį purvą.

du
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (3)
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą