Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas

Jamesas Cllffordas - vienas originaliausių, įtakingiausių ir kontroversiškiausių šiuolaikinių antropologijos specialistų, daugelio mokslinių premijų laureatas. 1977 m. baigė Harvardo universitetą. Nuo 1978 m. - Kalifornijos universiteto Sąmonės istorijos studijų profesorius. Skaito paskaitas įvairiuose JAV, Kanados, Lotynų Amerikos ir Europos muziejuose, universitetuose bei tyrinėjimų centruose. Kaip kviestinis profesorius dėstė Londono ekonomikos mokykloje ir Jeilio universitete. Šiuo metu pagrindinį dėmesį skiria vietinės politikos ir globalizacijos ryšiams, tyrinėja regioninių, nacionalinių ir tarptautinių veiksnių poveikį įvairioms kultūroms.

Studijoje „Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas“ (1988) J. Cliffordas meta iššūkį antropologijos konvencijoms ir siūlo naujai pažvelgti į kultūras formuojančius veiksnius bei sąveikas. Knygoje pateikiamas unikalus požiūris į istorijos, literatūros bei antropologijos sąsajas ir atveriami nauji kultūros tyrinėjimo horizontai. Autorius, pasitelkęs konkrečius pavyzdžius, kalba apie gyvenimą kultūroje, po kultūros ir tarp kultūrų. Studija išversta į aštuonias užsienio kalbas.

Cliffordas – originalus ir kone unikalus. Jis – vienas iš tų nedaugelio tyrinėtojų, kurie susieja istoriją, literatūrą ir antropologiją. Cliffordo įtaka – milžiniška, nes jis pateikia naują kultūros studijų perspektyvą, kuri, beveik neabejotina, niekada nebūtų kilusi iš pačios antropologijos.

Clilifford Geertz

Ši knyga yra nevienalytis etnografinis objektas, neišbaigta kolekcija. Ją sudaro septynerius metus trukusių, vis iš naujo permąstytų tyrimų rezultatai. Ji gimė po greitų pokyčių - mokslinių, estetinių ir teksto kategorijų, reglamentuojančių kultūrų reprezentaciją - ženklu. Parašyti vakariečio „Vakaruose“, kurių autoritetas reprezentuoti vieningą žmonijos istoriją dabar visur kvestionuojamas ir kurių erdvinis identitetas darosi vis labiau problemiškas, šie straipsniai negali - ir neturi - susidėti į vientisą, vienalytę viziją. Jų fragmentiškumas akivaizdus. Skirtingi forma ir stiliais, jie atspindi skirtingas aplinkybes ir situacijas, kuriomis buvo parašyti. Nebandžiau perrašyti jau skelbtų straipsnių, kad sudaryčiau tariamo nuoseklumo įspūdį. Negana to, įtraukiau tekstus, kurie visai nesiderina su vyraujančiu knygos tonu, taip norėdamas eksponuoti savo pasakojimo būdo ypatumus. Pirmenybę teikiu ryškiai fokusuotiems paveikslams, sukomponuotiems taip, kad matytųsi rėmai arba objektyvas.


Taigi etnografija, hibridiška veiklos rūšis, pasirodo kaip rašymas, kaip rinkimas, kaip modernistinis koliažas, kaip imperinė galia, kaip naikinanti kritika. Plačiausiu požiūriu mano problema tikriausiai yra kelionės būdas - būdas suprasti ir keliauti skirtingame pasaulyje, kuris nuo XVII a. tapo kartografiškai vienalytis. Viena iš pagrindinių etnografijos funkcijų yra „orientacija" (terminas likęs nuo tų laikų, kai Europa keliavo ir išradinėjo pati save pasakiškai vienalyčių „Rytų“ atžvilgiu). Bet XX šimtmetyje etnografija atspindi naujas „erdvines praktikas“ (De Certeau, 1984), naujas gyvenimo ir keliavimo formas.

Šiame šimtmetyje nepaprastai padidėjo žmonių mobilumas -suaktyvėjo turizmas, darbo jėgos migracija, emigracija, išsiplėtė miestai. Vis daugiau ir daugiau žmonių „gyvena“ masiniu tranzitu, automobiliais ir lėktuvais. Šešių kontinentų miestuose apsistoja svetimšaliai - maišydamiesi su vietiniais gyventojais, bet dažnai tik iš dalies, savitais būdais. „Egzotika“ dabar neįtikėtinai arti. Ir priešingai, atrodo, kad netgi tolimiausiuose planetos kampeliuose jaučiasi „modernių“ gaminių, žiniasklaidos ir galios poveikis. Senoji topografija ir kelionių patyrimas išsisklaidė. Palikdami namus jau nesame įsitikinę, jog atrasime kažką visiškai nauja, kitą laiką ar erdvę. Skirtingumą atrandame visai šalia, o pasaulio krašte susiduriame su pažįstamais dalykais. Ši „dezorientacija“ atsispindi visuose knygos puslapiuose. Pavyzdžiui, XX šimtmečio akademinė etnografija pasirodo ne kaip skirtingų gyvenimo būdų visumos interpretavimo praktika, bet kaip konkrečių dialogų, primetimų ir išradimų seka. „Kultūrinis“ skirtumas jau nereiškia stabilaus, egzotiško kitokumo; „aš“ -„kitas“ santykiai vis mažiau siejasi su esme ir vis daugiau su galia bei retorika. Virš visos lūkesčių, siejamų su autentiškumu kultūroje ir mene, struktūros pakibo abejonė.