Kulniuku dangus pradurtas

„Kam nors mirus natūraliai kyla pagunda tą žmogų sudvasinti, įžvelgti mirties nuojautas ir išankstines lemties apraiškas. Bet iš to, kiek pažinojau Aleksandrą, spėčiau, kad jis iš tokių niekų tik juoktųsi ir priimtų kaip banalybę, kurios nekentė“, – išskirtiniame interviu 15min kultūros redaktorei Monikai Bertašiūtei pasakojo Aidas Jurašius, Aleksandro Žaltausko debiutinės knygos „Kulniuku dangus pradurtas“ sudarytojas, poeto draugas.

Kelios ištraukos (visą interviu skaitykite 15min):

<...>

Apie knygą:

– Ar žinote, kaip A.Žaltauskas susidomėjo poezija?

– Kai susipažinome, jis jau rašė, tad šito klausti reikėtų žmonių, pažinojusių jį iš senesnių laikų. Spėčiau, kad kelias į poeziją buvo gan tradicinis: mėgo skaityti, o šalia to buvo subtilių sudėtingų išgyvenimų, reikalavusių ypatingos išraiškos.

– Ar kada diskutavote, iš kur ši dekadentiška jo subjekto pozicija?

– Tokios diskusijos nepamenu, be to, čia reikėtų atsižvelgti į knygos gimimo specifiką. Sudarinėjau ją neišvengiamai remdamasis savo skoniu, ir jeigu tai būtų daręs kas nors kitas, ji galbūt būtų visai ar bent jau truputį kitokia. Tarkim, buvo pasiūlymų pateikti kuo platesnę Aleksandro poezijos retrospektyvą, vos ne nuo pirmųjų kūrybinių bandymų. Bet tokią idėją atmečiau, nes norėjosi tiesiog geros knygos, o ne paminklo, svarbaus tik jį pažinojusiems asmeniškai.
Išskyriau tris kategorijas: vaikystės išgyvenimų reminiscencijos, asmeniniai santykiai ir abstraktesnės filosofinės temos. Taigi man atsiuntė krūvą tekstų (jų daug, nes vienu metu Aleksandras rašė beveik kasdien), perskaičiau juos, atrinkau, mano galva, stipriausius, tada skaičiau iš naujo, ieškojau leitmotyvų, kurie leistų kažkaip juos sugrupuoti, jungti į skyrelius. Išskyriau tris kategorijas: vaikystės išgyvenimų reminiscencijos, asmeniniai santykiai (meilė, aistra ir t. t.) ir abstraktesnės filosofinės temos (tarkim, dievoieška). Kai kurių tekstų priklausomybė vienai ar kitai kategorijai slidoka, tad vėlgi teko sprendimus priimti subjektyviai. Šalia to liko nemažai tekstų, kurie galbūt būtų praėję kito sudarytojo atranką. Tiesą sakant, pradiniame variante buvo dar vienas skyrius, į kurį sudėjau santūresnius, rytietiškai lakoniškus eilėraščius, bet su redaktoriumi V.Rudžiansku nutarėme, kad jie kertasi su likusios knygos gaivališkumu ir iškrenta iš konteksto, taigi pašalinome. Dar esama tokių lyg humoristinių tekstų, tai, ką vadinu eilėraščiais anekdotais: naratyvas, užsibaigiantis netikėta ir komiška pabaiga, po kurios kūrybinio vakaro metu sulauksi mandagių pakrizenimų. Tai dabar gana madingas žanras, tačiau tokius tekstus taip pat atmečiau: visų pirma, dažnu atveju tie pokštai poezijoje nelabai vykę, o nieko nėra liūdniau už nejuokingą anekdotą. Visų antra – anekdotas pagal apibrėžimą (aišku, jei nesi idiotas, kaskart iš naujo besijuokiantis iš to paties dalyko) veikia tik vieną kartą, o tai lyg ir kertasi su poezijos prigimtimi, pretenduojančia į amžinybę. Žodžiu, tekstų atranka ir knygos struktūra buvo neišvengiamai subjektyvi. Ir į tai reikėtų atsižvelgti kalbant apie tokius dalykus kaip Aleksandro poezijos dekadentiškumas ar subjekto pozicija. Galbūt jei knygą būtų ruošęs pats autorius ar koks kitas literatas, to subjekto pozicijos kampas būtų kitoks. Nemanau, kad radikaliai skirtųsi, bet paklaida galima.

<...>

– Kodėl dangų praduria kulniukas? Ar šis pavadinimas yra poeto intencija?

– Kažkada esame kalbėję apie dalyvavimą Pirmosios knygos konkurse, bet, kiek man žinoma, Aleksandras jokių knygos apmatų nepaliko, yra tik pavieniai tekstai. Taigi ir knygos, ir skyrelių pavadinimus parinkau aš – tai eilutės iš jo eilėraščių. Žemę įprastai mindančio kulniuko ir dangaus susiliejimas, mano galva, gerai atspindi tiek Aleksandro asmenybę, tiek poeziją. Nors daug rašė ir rimtai domėjosi poezija, jis turėjo ir labai žemišką pusę: net kai būdavo striuka su pinigais, negailėdavo nemenkos sumelės gerai šukuosenai, apie lovos reikalus mėgo kalbėti ne ką mažiau nei literatūrą, o kai kurie iš tų nelemtųjų Filipinų man atsiųsti vaizdai papuoštų bet kurią suaugusiems skirtą svetainę. Bet tai niekaip nesikerta su tuo, kas liko poezijoje, nes turbūt vienas labiausiai imponavusių jo bruožų buvo tas, kad jis žinojo, kur ir kada rodyti dvasingumą – ne viešoje aikštėje ar prieš kameros objektyvą, o tekstuose. Galiausiai, turint omeny, Aleksandro santykį su religija (šiai temai skirta nemažai eilėraščių) ir bendrą maištininko aurą, tas kulniuku pradurto dangaus vaizdinys taip pat labai tinka.

<...>

Skaitykite visą interviu čia:
www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/pasirode-filipinuose-mislingai-zuvusio-a-zaltausko-knyga-viskas-kas-su-juo-susije-misle-286-1539676?

Sudarytojas Aidas Jurašius.
Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė.
Leidykla „Kauko laiptai“.