Koridorių vilkas

Neseniai išleistos autoriaus „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“, kaip ir kitos jo knygutės vaikams, – šmaikščios ir patrauklios. O suaugusiems skirta knyga nuvylė. Viršelyje parodytas netikėtas derinys tarytum patvirtina, kad bus kalbama apie „keistuolius“: dauguma personažų – „gyvenimo autsaideriai: girtuokliai, buvę kaliniai, nevykėliai mokytojai, vaikų globos namų auklėtiniai, senukai, menininkai“. Tačiau geram tekstui sukurti keistuolio personažo visgi nepakanka.

Atrodo, kad autorius vis dar „žaidžia“ didžiųjų humanistų mėgstamo „mažo žmogaus“ tema, o ir veiksmas vyksta arba tarybiniais laikais, arba iškart jiems pasibaigus. Kūrinių struktūra – irgi tarybinių laikų, o tekstas „nukertamas“ vos siužetui įsivažiavus. Paprastais sakiniais su daug klausimų (be atsakymų) ir nukrypimų“ į prisiminimus pasakojama apie nelabai įtikimus, kiek juokingus personažus. „Knygų kandis“ užaugusi tampa verslininku, sena ragana valytoja dėžutėse laiko blusas, gerbėjui nepavyksta sugundyti poetės...Galima buvo išsiversti ir be erotikos, ir be atsibodusių tipažų: poeto, kurio niekas nenori suprasti, ar vyrų, aiškinančių moterų prigimtį. Juos sugalvojęs autorius tiesiog nežino, ką su jais toliau daryti ir kur juos dėti.

Nes visuose kūriniuose ryškus pojūtis, kad autorius pats gyvena seniai pasibaigusiame laikotarpyje ir nesusigaudo pasikeitusiame pasaulyje. Bando griebtis madingų temų („Ruduo“, „Varnas“, „Gėjų parkas“), tačiau nuslysta į siurrealizmą, samprotauja apie rašymą, bet „neišbrenda iš šimtą kartų girdėtų frazių apie rašytojo beprotybę, pradeda apie libido, bet blaškosi tarp nepadorumo ir dvasingumo...Ir beveik visus tekstus kam nors skiria. Kyla klausimas: ar tik nerašoma dėl to, kad būtų parašyta?

Yra ir įdomesnių apsakymų („Chimera“, „Koridorių vilkas“) socialinėmis temomis. „Tolminkiemio istorijos“ irgi būtų vykusios, jei ne pernelyg pavyzdingas Donelaičio atsidavimas gimtajai kalbai ir krikščionybei. Ir jose akivaizdus tas nepasitenkinimas nauja tvarka, nepripratimas prie pokyčių... Autoriaus pastangos būti „šiuolaikiškam“, pavyzdžiai, vadinti prancūzus „varliaėdžiais“, atrodo juokingos. Kaip ir jo noras pranešti ką nors svarbaus, pasibaigiantis minties „šokinėjimais“ ir nereikalinga patetika: „Ką reiškia vienas numuštas antinas prieš tikrą eilėraštį“ (p.67). Tiesiog graudu.