Koridorių vilkas

Toks susidarė įspūdis, kai ėmiau skaityti prozininko Rimanto Černiausko apsakymus knygoje „Koridorių vilkas“, kurioje įtaigiai vaizduojami mažų miestelių žmonės. Drįsčiau teigti, jog šio rašytojo kūryba nenusileidžia tokiems apsakymo žanro meistrams kaip Danielius Mušinskas, Renata Šerelytė bei Alvydas Šlepikas.

R. Černiausko neapsvaigino nei postmodernizmas, nei avangardizmas, todėl jis rašo ne rafinuotiems snobams ir estetams. Jis nori, kad apsakymus skaitytų kuo daugiau žmonių, ir, manau, pasiekia tikslą. Šio prozininko kūryba išties skaitoma, o tokį personažą kaip Gustas pažįsta pamario krašto skaitytojai.

Ne kiekvieno šiuolaikinio lietuvių rašytojo prozą įdomu skaityti. Vienas, žiūrėk, maivosi, rašo apie tai, ko pats gerai neišmano, o kitų prozos kūrinių leksika tapo bemaž internetinė. Bet neaimanuosiu, nes dabar kiekvienas turi ką pasirinkti, ypač tas skaitytojas, kuris atskiria pelus nuo grūdų.

R.Černiausko knyga nesugadins skaitytojui nuotaikos. Visų pirma, prozininkas nepiktnaudžiauja drastiškais epizodais net ir vaizduodamas „slyvukų“ aplinką, nepersūdo, tai yra „nepuošia“ teksto necenzūriniais žodžiais daugiau, negu reikia. Galbūt kitas skaitytojas norėtų pribloškiančios apsakymo pabaigos, bet paskutiniai lakoniški sakiniai iš tardymo protokolo ne tik logiški, bet ir dramatiški (apsakyme „Senas filmas“). Galbūt didesnės apimties apsakyme būtų patogiau atskleisti recidyvisto Kęsto Alsio dramą, tačiau R.Černiauskas turi savo trumpojo apsakymo koncepciją: čia svarbus ne tik sklandus dialogas, tvirta kompozicija ir vaizdinga leksika, bet ir subtilus žvilgsnis į neatsitiktines detales. Todėl jo apsakymus iš karto atskirsi iš didelio pluošto kitų mūsų prozininkų kūrybos.

Gali pasirodyti, kad šioje knygoje esantys apsakymai paprasti, tačiau tai –­ apgaulingas įspūdis: už to paprastumo, už to lakoniško naratyvo slypi ne banalūs, o sudėtingi santykiai.

Kodėl miestelio žmonės patiki „gudruolio Levio“ žodžiais, kad užmušė senutę Leokadę (apsakyme „Keisti žmonės“)? Ko ieško ambicinga mergaitė su dideliu lagaminu didmiestyje, kodėl jai nepavyksta įstoti į Dailės akademiją (apsakyme „Lagaminas“)? Kodėl toks paradoksalus ir nevykęs Liudo gyvenimas (apsakyme „Rytas–vakaras“)? Į baisią metaforą susipina žmogaus gyvenimas, aprašomas nedideliame apsakyme „Durpynas“, o Jokūbo, tariamo rašytojo, vaizdavimas atrodo groteskiškas, tarsi tai būtų dar vienas Gustas iš minėtos „Gustų istorijos“ (apsakyme „Rašytojas“). Aukštosios mokyklos dėstytojas, gyvendamas dvigubą pažaduko gyvenimą, nejučiomis įvaro save į kampą (apsakyme „Koridorių vilkas“).

Net septyni R.Černiausko apsakymai yra dedikuoti bičiuliams, ir tos dedikacijos, manyčiau, turi subtilią, užslėptą potekstę.

Išskirtinę vietą užima „Tolminkiemio istorijos“. Šio ciklo šešiuose apsakymuose pagrindinis herojus yra Kristijonas (Donelaitis). (Kitus keturis šio ciklo apsakymus literatūros mėgėjai jau skaitė liepos mėnesio „Metų“ mėnraštyje.) Pasak R.Černiausko, jis norėjęs rašyti romaną apie mūsų klasiką K.Donelaitį, tačiau pritrūko medžiagos. Aišku, tokiam kūrybiniam sumanymui reikia ne vien didelės rašytojo fantazijos, ypatingos intuicijos, bet ir plataus istorinio praėjusių amžių konteksto bei įvairių detalių. Ar R.Černiauskui pavyko taip vykusiai įgyvendinti šį užmojį, kaip B.Vilimaitei rašant noveles apie Žemaitę, tesprendžia skaitytojai. Mano galva, minėti R.Černiausko apsakymai imponuoja stiliaus vientisumu, ryškiomis detalėmis, įsimintinais dialogais. Nekelia jokių abejonių, kad rašytojas daug ką matė savo akimis (lankėsi Tolminkiemyje ir jo apylinkėse), susipažino su retais rankraščiais bei liudijimais. Drįsčiau teigti, kad šios novelės papildys ne itin gausų donelaitiados lobyną. Galbūt ateityje R.Černiauskas išleis atskirą knygą „Tolminkiemio istorijos“?

Apsakymų knyga „Koridorių vilkas“ verta analitinio, atidaus literatūrologo dėmesio. Reikia pagirti LRS leidyklą, kad ji išdrįso rizikuoti, leisdama R.Černiausko apsakymus, kai visos leidyklos šiuo metu orientuojasi į stambaus žanro kūrinius, nevengdamos pramoginio skaitalo.