Kontrabosas

Patrickas Süskindas – vienišius, atsiskyrėlis. Jei kiti rašytojai stengiasi kuo daugiau reklamuotis, jis vaidina krabą vienuolį ir stengiasi kaip įmanoma labiau susitraukti į savo kiautą, neparodyti plačiam pasauliui to, ką jaučia, to, kuo gyvena. Slėpdamas savo intymų ir kitokį asmeninį gyvenimą jis atsisakė daugelio premijų, yra davęs tik keletą interviu.

„Kontrabosas“ – knyga ne kiekvienam. Ieškantys masinės produkcijos, greito skaitymo, panašaus į „suvalgysiu knygą“ pavargs. Ši knyga skirta mėgavimuisi. Gero skaitymo receptas: siūloma pasidaryti puodelį skanios arbatos (arba kavos su cinamonu), atsisėsti ten, kur pakankamai šviesu ir kur užlieja saugumo jausmas. Tuomet atsiversti knygą. Pauostyti, kaip šviežumu ir dar kažkuo nenusakomu kvepia jos puslapiai (aš visada taip darau). Ir pradėti skaityti. Pradžioj šiek tiek įdėmiau. Prisileidžiant knygą kaip naują žmogų. Kaip naują draugą. O vėliau puslapiai patys ims lietis, mirgėti, kalbėti, pasakoti...

Apie šią knygą vienas kritikas pasakė, kad tai toks kūrinys, kokio neparašė nei vienas kompozitorius. Taip, šiuo atveju kontrabosu čia grojama naudojant raides, sakinius, kablelius. Kiek įmanoma tiksliau atkuriant muzikinius garsus ir pojūčius: braukimo per stygas, stygų skambesio, garso virpesio...

Ne tik muzikiniais garsais žaidžia rašytojas. Čia, nuolat braukiant per stygas, tarsi žemiškai gražuolei grojant odę, skirtą graikų didvyriui, pasakojama istorija. Apie tą, kuris groja kontrabosu. Apie tą, kuris savo instrumentą ir keikia, ir myli, ir giria, ir skundžia.. Tarsi mylimą moterį. O čia jau meilės trikampis, banali šių dienų realija, nes yra ir kita moteris. Gaila tik, kad šiuo atveju, neįmanomas variantas meilužė ir žmona.

Kažkodėl skaitydama įsivaizduoju „Paryžiaus katedros“ kuprių. Tik ta kupra – kitokia. Jos lengvai galima atsikratyti, tik ji prilipusi ne fiziškai. Tai dvasios kupra. Kuri, kartu ir nereikalinga, kartu ir būtina kaip oras. Tikriausiai ta kupra yra vienintelis tikras ir fiziškai apčiuopiamas daiktas iliuzijų ir muzikos pasaulyje. Pasaulyje, kurio vienišas žmogus neturi nieko, ką gali pasiūlyti mylimai ir trokštamai moteriai.

Vaikščiojimas ašmenimis. Knyga dvelkia ramybe. Bet ta ramybė – kitokia. Kvepianti šalčiu. Balansavimas ant įtempto beprotybės siūlelio, stengimasis išlaviruoti tarp meilės muzikai ir meilės moteriai. Griežimas kone negirdimomis siautulingomis natomis ir staigus šuolis link žemutinių oktavos natų, kur plaukai šiaušiasi nuo gilaus liūdesio, vienatvės ir skausmo...

Jei moki klausyti, mokėsi išgirsti ir „Kontraboso“ natas. Tik atsipalaiduok ir išgirsi daugiau nei tikėjaisi, daugiau, nei norėjai. Galbūt net daugiau, nei tau pavyks sutalpinti slaptoje širdies kišenėje.