Knygos
Romanai (1922)
Poezija (614)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 38 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Консервный ряд

Консервный ряд Apysaka parašyta 1944 m., kai Steinbekas keliolika mėnesių praleido begyvendamas tarp tų iš normalaus gyvenimo išstumtų ir degradavusių žmonių. Jo sumanymas rašyti šį kūrinį, labai priminė Dostojevskio romaną „Užrašai iš mirusiųjų namų“, kuriuose rašytojai ir tuose jau įprastinei visuomenei prarastuose piliečiuose įžvelgia žmogaus sielai būdingus gėrio, meilės, žmoniškumo siekius, nebegalėjimo atsispirti blogiui (gėrimui, paleistuvavimui ir t.t.) peripetijas ir iš to bekylančias normalaus žmonių tarpusavio bendravimo problemas. Jau pats temų ir vaizduojamų objektų pasirinkimas rodo šių rašytojų tikrą humanizmą ir nepaprastą talentą, kai narpliojami, kaip pas mus sakoma, proto neįgaliųjų žmonių gyvenimai. Skaitant susidaro įspūdis – jie gyvena, nors ir savotišką, bet tikrą gyvenimą ir nė vienam jų neatrodo, kad jis yra neįgalus. Tik tas gyvenimas yra kur kas betarpiškesnis nei tų žmonių, kurie pakilę į protinių apibendrinimų viršūnes, nebemato to paprasto jausmais suvokiamo pasaulio.

Įvykiai pinasi Monterei miestelyje. Makas – vienas pagrindinių herojų. Jo akiratyje – pardavėjas Li Čongas, prostitutnamio savininkė – Dora Flad , kambario bendrai – Elen, Hugas, Edis, Džoisas. Yra ir niekam nežinomas menininkas Anri, viešnamio sargas Alfredas, mokslininkas Dokas. Epizoduose susitinkame ir dar su keliolika veikėjų.

Iš esmės veiksmas labai nesudėtingas – vaizduojama nyki – valkatų, girtuoklių, prostitučių ir jiems vadovaujančių žmonių kasdienybė, bet rašytojas veiksmą taip susuka, kad jie pasidaro labai priklausomi vienas nuo kito, vienas kitam teikiantys paslaugas ir galiausiai visi sueina į vieną, kai visi ir kiekvienas savaip ruošiasi paminėti mokslininko Doko gimimo dieną.

Tenka stebėtis, kaip rašytojas ir tokiais nesudėtingais veikėjais bei veiksmu sugeba prikaustyti skaitančiojo mintis, kad beversdamas knygą nė nepajunti, kaip atverti paskutinį puslapį ir norėtum, kad jų būtų kur kas daugiau.

Aprašysiu vieną gana įspūdingą epizodą, kurį mokslininkui Dokui, norėdami jį pagerbti, sukūrė nusigėrę Mako draugai.

Dokas kelioms dienoms išvyko į tolimą pajūrį savo mokslinei laboratorijai gaudyti aštuonkojų jauniklių. Kaip paprastai, laboratorijos duris paliko nerakintas, nes užraktai nuo vagių nieko niekada neapsaugo. Be to, pastate nebuvo daiktų, kurie galėtų dominti vagis. Jam atrodė, kad kolbos su jūrų gyvūnų preparatais, gyvos pelės, visokių atmainų gyvatės, kaip ir mokslinės knygos, bei preparavimo įrankiai, kaip nepaklausūs, vagių negali dominti.

Tuo pat laiku Dokas nupirko benzino Mako kompanijai ir jie išvyko gaudyti laboratorijai varlių. Jų turėjo sugaudyti nemažiau keturių šimtų ir Dokas, kaip įprasta, už vieną varlę garantavo apmokėti jiems po 5 centus. Daugybė įvykių atsitiko, kol varlės iš vieno džentelmeno didelės kūdros buvo sukrautos į maišus. Ir štai kompanija, pakeliui policijoje praradusi vieną savo narį, patenkinta grįžta namo. Jiems velnioniškai trūksta pinigų, nes reikia pavalgyti, išgerti, o be to, jie nutarė Dokui, kaip geriausiam konservų eilės žmogui, paruošti iškilmingas sutiktuves. Buvo įjungtos visos diplomatinės gudrybės kol prekybininkas Li Čongas sutiko kaip piniginį vienetą imti varlę. Jis žinojo, kad mokslininkas garantuotai už varlę moka po 5 centus, bet kai Mako kompanija pirko maisto produktus, degtinę, spalvotą popierių (Doko namo puošimui) ir kitą, prekių kainos pakilo tiek, kad kompanijai už varlę beišėjo tik 3 centai. Li Čongas, už prekes paėmęs varles, dėjo jas savo krautuvėje į didelę dėžę. Neužilgo, po truputį begurkšnojant viskį ir belaukiant grįžtančio Doko, visos varlės atsidūrė pardavėjo dėžėje. Dokas vėlavo grįžti ir jau apygirtė kompanija, vėl nuėjo pas prekybininką – girdi, kaip mes pasitiksim doką be varlių. Duok tą dėžę mes nunešim į Doko laboratoriją, o tau parašysim raštą, kad už jas pinigai jau sumokėti ir mokslininkas atsiskaitys su tavim. Prekybininkas, ilgai svarstęs, sutiko, kad dėžė su varlėmis būtų nunešta į Doko laboratoriją. Dabar Mako kompanija skendėjo laimės verpetuose, nes buvo visiškai pasiruošusi iškilmingoms sutiktuvėms. O Dokas vis negrįžo, o kompanija belaukdama jo, negalėjo atsitraukti nuo įmantrių puodelių ir vis girkšnojo po „paskutinį“ gurkšnį. Galiausiai, stiprėjant apsvaigimui ir gerėjant nuotaikai, viskį pradėjo lenkti ne po stiklelį, bet po stiklinę. Niekas iš draugų net nebepastebėjo, kad draugo iškilmingoms sutiktuvėms nebeliko viskio nė lašo. Netrukus buvo paleistas laboratorijoj buvęs patefonas, prasidėjo šokiai. Galiausiai tarp draugų kilo smarkios muštynės, per kurias buvo sudaužytas ne vienas stiklainis su paruoštais preparatais, nulaužta patefono adata, išmušti du laboratorijos langai, nuverstos lentynos su knygomis ir dūžtant stiklainiams aplaistytos preparatų konservantais, išlaužtos laboratorijos durys, kurios dabar bekabojo ant vieno vyrio ir linksmybėms besibaigiant vienas draugų iš savo bendro gavo tokį smagų smūgį, kad krisdamas ant grindų suknežino dėžę su varlėmis. Bet įkaušę draugai tokių smulkmenų nebepastebėjo ir dainuodami patraukė į namus. Varlės, ilgai kentėjusios ankštumą, pajuto laisvę ir per naktį pro praviras duris iššokavo į laisvę ir išsislapstė. Dingo Mako kompanijai sumokėti prekybininko pinigai. Svarbiausia, nė vienas iš draugų rytmety nežinojo, nei kas laboratorijoje vyko, nei kas ką mušė, nei kaip jie parėjo namo. Taip pasibaigė mokslininko sutiktuvės ir kalta buvo ne Mako kompanija, o Dokas, kuris vėlavo grįžti iš savo suknistos ekspedicijos. Rašytojas visą tą bravuradą aprašo ryškiausiomis detalėmis, yra pakankamai užuojautos ir satyros elementų. Skaitydamas stebiesi ne tik veiksmo užmoju, bet ir frazių, niuansų, interpretacijų neįprastu ir užburiančiu skambesiu. Tokiais kasdienybės įvykiais vainikuota visa apysaka.

O štai ir keletas labiausiai sužavėjusių knygos citatų:

Apie žodį: „Žodis – tai simbolis ir palaima, jis praryja žmones, medžius, žolę, įmones, kinų mopsus. Ir Daiktas tampa žodžiu, o po to vėl Daiktu, bet dabar jau įaustu, įmegztu į kažkokį fantastinį audinį.“

Žmogaus rytmetis: „Makas atmerkė akis, sujudėjo, pasitempė, nukepėstavo prie vandens, atsiprausė, suglaudė delnus laiveliu, krenkštelėjo, nusispjovė, paskalavo burną, paleido vėją, įtraukė liemenį, pasikasė kojas, sulygino pirštais šlapius plaukus, atsigėrė iš ąsočio, sužagsėjo ir atsisėdo prie ugnies.“

„Bruožai, kurie mus žavi žmoguje, – gerumas, dosnumas, atvirumas, tiesmukiškumas, suprantamumas, jautrumas – visi jie mūsų sistemoje veda prie pralaimėjimo. Tie bruožai, kuriuos laikome blogybe – meilikavimas, gobšumas, noras praturtėti, niekšiškumas, niekšybė, egoizmas, savanaudiškumas, – visa tai, kaip tik garantuoja sėkmę. Žmones žavi pirmasis džentelmeniškumo rinkinys, bet naudotis mėgsta antrojo vaisiais.“ (Versta mano).
2009-12-07
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Cannery Row
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Азбука
Leidimo metai: 2004
Vertėjas (-a): E. Suricas
Puslapių: 224
Kodas: ISBN 5-352-00956-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-08 22:03
Sniego mėnuo
Teksto pradžia teikė nemažai vilčių, bet pabaiga nuvylė. Net neskaičiau tos ilgosios pastraipos, nes... na bent jau man asmeniškai tiesiog neįdomu skaityti apie vieną knygos epizodą. Citatos dar būtų visai pateisinamos, jei būtų įkomponuotos į visą tekstą, t.y. įprasmintos, o šiuo atveju jos pateiktos tik dėl to, kad patiko, o tai juk nėra argumentas. O pradžia gan gera, tik irgi gan abstrakti, tikėjausi daugiau konkretumo iš tolesnio teksto, bet įvykių atpasakojimas ar "nuogas" citavimas jau "per daug konkretu".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą