Kol nuodai veikia

„Formuluoju savo žaizdą, savo nepritapimą; tą darau nuo pat savo debiuto“.

Taip savo kūrybą 1995 metais apibūdino Bruno K. Oijer, vienas žymiausių šiuolaikinių Švedijos poetų. 8-ajame dešimtmetyje žiniasklaida pavadino jį anarchistu, siekiančiu „sukurti kažką nuogo ir tikro, kas būtų pasiekiama žmogui“.

Trilogijoje „Kol nuodai veikia“, „Prarastas žodis“ ir „Ūkas iš visko“, labiausiai išgarsinusioje autorių, atsirado susitaikymo intonacijų. Pasak paties autoriaus, ši trilogija - jo ankstesniųjų knygų, jo ankstesnės gyvenimo patirties išgrynintas vaisius.

Oijeriui eilėraštis nėra vien tik žodžiai, sudėlioti popieriuje, taip pat ir ne veidrodis savajam aš. Eilėraštis jam reiškia kur kas daugiau - tai žemėlapis, vieta stebuklui. Mistiniai gamtos bruožai būdingi pirmosioms dviem trilogijos knygoms. Trilogijos vyraujančios temos ir motyvai - vaikystė, nelaiminga meilė, mirtis, globalinė netektis, geležinkelio bėgiai, plunksnos ir paukščiai, sapnai ir simboliai...

Vos girdimas porceliano cinksėjimas
Nuo lentynos

Už mylios nuo čia
Gulėjo mirusieji palaidoti draugėje
Vienas prie kito
Aukštyn iškeltose rankose
Jie spaudė burtų lazdeles
Išdygusias kiaurai sniego apklotą
Sunėrę iš jų bėgius viršuje
Prabildantiems traukiniams transliuojantiems
Požemių muziką

Bruno K. eilėraščių negali rašyti pagal užsakymą, jo eilėraščiai atsiranda kultiniu būdu,- ateina kaip pirmas akordas, iš kurio žodžiai liejasi patys. Mėginti šį procesą perprasti būtų tas pats, kas mėginti atskleisti fokusininko triukus ir taip nužudyti magiją. Tuo ši knygą ir ypatinga, perskaičius Bruno eilėraščius, jie dar ilgai klaidžios jūsų pasąmonėje.