Knyga apie San Mikelę

„Knyga apie San Mikelę“ paprastai įvardijama kaip biografinė, nepaisant to, kad pačioje joje nerasite daug informacijos apie Miuntės asmeninį gyvenimą. Knyga sudaryta iš laisvai supintų trumpų istorijų, tarp kurių yra ir prisiminimai apie namo statybas Kaprio saloje. Knyga be abejonės paremta Miuntės asmeniniu gyvenimu, nors aprašomi įvykiai ne visada atspindi tikrąją situaciją. Pavyzdžiui, neužsimenama apie Miuntės santuokas; taip pat jis rašo, jog iškart gavęs daktaro licenziją pradėjo užsiimti praktika Paryžiuje, kai tuo tarpu iš tikrųjų jis grįžo į Stokholmą ir ten vedė. Pora praleido savo medaus mėnesį Kaprio saloje, kur ir apsistojo, kol Miuntė padėjo kovoti su šiltinės proveržiu saloje. Pasakojimas perpintas romantika, į kurią įsiterpia ir lengvas humoras, o tai neabejotinai prisideda prie knygos populiarumo bei susidomėjimo, kurio dabar sulaukia San Mikelės vila.

Miuntės pasakojimas kupinas prašmatnių apibūdinimų apie vietas, kuriose autorius pabuvojo, tame tarpe apie Anakaprį ir Laplandiją, taip pat knygoje gausu gyvų aprašymų apie jo pacientus, yra ir išsamus pasakojimas apie patirtį Neapolyje, kur Miuntė buvo choleros epidemijos metu, o šios ligos aukos „ėmė kristi gatvėje kaip žaibu trenktos“. Su skaudžiomis detalėmis aprašytas ir Mesinos žemės drebėjimas bei visos jo pasekmės Sicilijoje. Miuntė taip pat išraiškingai kalba ir apie savo draugus bei meilę gyvūnams. Tačiau skaitytojai lengvai pastebės, jog nors Miuntė ir kalba apie draugus, tačiau iš tikrųjų apie juos pasako labai mažai. Būtent gyvūnai buvo jo artimiausi draugai. Jis jautė, jog gyvūnus supranta kur kas geriau nei žmones, o jų prieraišumas yra tikriausias dalykas, kokį savo gyvenime gali patirti žmogus: „Paprasčiau yra suprasti šunį nei žmogų, taip pat paprasčiau yra ir jį mylėti.“ Jis visai teisingai pastebi, jog „šuo negali veidmainiauti, negali apgauti ar meluoti, kadangi jis negali kalbėti. Šuo yra šventasis. Jis iš prigimties yra atviras ir nuoširdus.“

Miuntė yra gabus rašytojas, sugebantis mus perkelti į svajų pasaulį, užburtą goblino, pasakojančio apie Miuntės vaikystę, taip pat kalbančių gyvūnų bei vaiduoklio, pasakojančio apie savo ateities pasiekimus ir aklumą. Fantastiniai herojai knygai prideda dar vieną aspektą prie Miuntės pasakojimo apie jo gyvenimą. Čia susipina faktai ir vaizduotė. Jo požiūris yra skaudus dėl to, kad pažadina jausmus, priverčia skaitytoją ne tik pamatyti, bet ir pajausti tai, ką jis pats savo gyvenime patyrė. Kalbėdamas apie choleros proveržį Neapolyje, jis sako mums: „mano apibūdintas Neapolis choleros metu yra toks, kokį aš jį mačiau entuziasto akimis. Tačiau ... apie tai, jog nebijojau choleros, nebijojau mirties, visa tai buvo melas. Buvau siaubingai išsigandęs nuo pat pirmos iki paskutinės akimirkos.“ Miuntės pasakojimas baigiasi jaudinančia istorija, kurioje Miuntė įsivaizduoja save beldžiantį į dangaus vartus, o šventieji piktai ginčijasi dėl jo sielos išgelbėjimo. Du maži paukščiai, žinantys apie jo gerus darbus, pakviečia šventąjį Pranciškų ir tuomet Miuntė atranda ramybę.

Vėlesnio leidimo pratarmėje autorius paaiškina, jog „kai kurie vaizdai šioje knygoje paremti neaiškia riba tarp tikro ir netikro ... tarp fakto ir vaizduotės.“ Miuntė neteigia, jog tai autobiografinė knyga ar jo memuarai, kadangi tai, ką jis parašė, yra tikrovės ir fantazijos mišinys. Taip pat jis priduria, jog šių stulbinančių istorijų autorius yra Gyvenimas, „tačiau ar visuomet Gyvenimas yra tikras?“