Knyga apie mano motiną

Giesmė apie motiną: tarp realybės ir fikcijos

„Knyga apie mano motiną“ („Le livre de ma mere“) – pirmasis žydų kilmės prancūzų rašytojo Albert’o Coheno (1895–1981) kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą. Didžiausio pripažinimo sulaukusi šio autoriaus knyga –­ romanas „Viešpaties gražuolė“ („Belle du Seigneur“). Už jį 1968 m. rašytojui suteikta Didžioji Prancūzų akademijos premija. „Knyga apie mano motiną“ pirmąkart išleista 1954 metais. Kūrinys turėjo nepaprastai didelį pasisekimą.

„Knyga apie mano motiną“ peržengia autobiografijos žanro rėmus. Labiausiai dėmesį patraukia unikalus pasakojimo stilius, nulemiantis estetinę knygos vertę. Kad šiame tekste susiduriame su menine transformacija, rodo ne tik ypatinga pasakojimo organizacija, bet jau ir pats knygos pavadinimas. Nuo pat pirmųjų puslapių nepalieka įspūdis: autorius nesistengia perteikti tikslaus praeities vaizdinio, o tiesiog kuria jo viziją – sutaurintą, lyrišką. Nedaug dėmesio skiriama faktams, nėra įvykių chronologijos. Daug svarbesnis yra emocinis santykis su savo praeitim, atskirų jos momentų refleksija. Knygoje atskleidžiami pasakotojo gyvenimo fragmentai pasirinkti apgalvotai, siekiant kuo labiau išryškinti svarbiausios figūros – motinos – vaizdinį. Iš pradžių šiek tiek trikdo autoriaus pasitelkiamos meninės priemonės, kiek patetiškas ir manieringas pasakojimo tonas. Tačiau tokią stilistiką nulemia pirmiausia meniniai rašytojo tikslai. Autorius rašo „mirties giesmę“, todėl pasirenkamos tokį sumanymą atitinkančios kalbos raiškos priemonės. Dėmesį patraukia invokacijų gausa: „O, savo sūnaus dvasios žinove, o didenybe, kurios aš taip ilgai nepripažinau“ (p. 16); „senoji Mama, amžinoji sužadėtine, (...) mano gyvoji, mano mirusioji karaliene“ (p. 87); „Guli didingai vieniša, tikrai mirusi, kadaise tokia veikli šventoji Motina“ (p. 155)... Pakartojimais, gausybe rafinuotų tropų kuriami poetiški, „melodingi“ minčių, emocinių išgyvenimų vėriniai. Atsiskleidžia lyriška, fantazijų ir svajonių kupina vaikystės pasaulio vizija, įtaigiai perteikiama motinos ir vaiko ryšio šiluma. Gausu netikėtų detalių – efemeriškų ir subtilių, išreiškiančių kasdienybės žavesį, suteikiančių jaukumo ir autentikos:

O, mano praeitis, ankstyvoji mano vaikystė, kambarėlis, raminančiais kačiukais išsiuvinėtos pagalvėlėmis, (...) migdolų pieno ir cukraus sirupas, senoviniai nėriniai, kvapai, naftalinas, porcelianinės naktinės lemputės, vakariniai bučinukai, bučiniai Mamos, kuri, apkamšiusi mano lovą, sakydavo, kad dabar aš keliausiu į netolimą kelionę mėnulin su savo drauge voveraite. O, mano vaikystė, svarainių želė, rožinės žvakės, (...) pliušinis meškiukas, mieli išgijimai, gimimo dienos, naujamečiai pasveikinimai ant popieriaus apkarpytais krašteliais, Kalėdų kalakutai, Lafonteno pasakėčios, idiotiškai deklamuojamos užsilipus ant stalo, (...) nešvarios rankutės, nubalnoti keliai su visada per anksti nulupamu šašu, mugių sūpuoklės, (...) Mamos dainos, pamokos, kurias rytais ji man liepdavo pakartoti, valandos, praleistos stebint, kaip rūpestingai ji verda, vaikystė, švelnios glamonės, nedideli džiaugsmai, Mamos pyragaičiai, Mamos šypsenos (p. 55).

Motinos paveiksle susipina naivus džiaugsmas ir gyvenimo išmintis, nuolankumas ir išdidumas. Įtaigiai ir pagarbiai pasakojama apie jos meilę namams, šeimai. Prisimenami ne tik paprasčiausi, kasdieniniai motinos darbai, lūkesčiai, būdo bruožai, bet ir charakteringi, kartais šiek tiek teatrališki gestai, prisirišimas prie namų aplinkos daiktų, keisti įpročiai, pomėgiai, suteikiantys jos paveikslui dar daugiau unikalumo. Netgi jos silpnybės atrodo nepaprastai mielos, vertinamos su atlaidžia šypsena. Poetizuojami tiek jaunos, kupinos jėgų, tiek senatvės sulaukusios motinos bruožai. Sutaurinama netgi tai, apie ką paprastai nelinkstama kalbėti. Motina idealizuojama, bet kartu išlieka žemiška, reali. Vienas įsimintiniausių, ypač paveikių knygos epizodų:

Man terūpi mano motina ir ypač senatvėje, pražilusiais plaukais ir nesiliaujančiais plepalais, kuriuos aš iš anksto mintinai žinojau. Man rūpi mano senoji motina ir jos dirbtiniai dantys pastaraisiais metais, dantų protezas, kurį ji plaudavo po kranu. Be dantų protezo ji būdavo miela, tokia beginklė, tokia gera, tokia pažeidžiama tarsi žinduklis vien tik su dantų smegenimis, vaikiška, ir be dantų protezo neaiškiai murmanti (p. 105).

Senstantis pasakotojas buvimą su motina prisimena kaip prarastą rojų, paženklintą negailestingu „jau niekados“. Prisiminimai nuolatos persmelkiami širdgėlos, gniuždančio suvokimo, kad „vaikystės mamos“, šalia kurios buvo taip saugu ir gera, „jos vaistinių žolelių nuovirų kvapo niekad nebebus“ (p. 51 ). Kiekvienąkart išblėsus šviesiai praeities vizijai ir „sugrįžus į tikrovę“, prisiminus netektį, suvokiama žiauri tiesa. Ši situacija kartojasi, neleidžia atslūgti įtampai, byloja apie patiriamų išgyvenimų intensyvumą.

Prisiminimai apie motiną neatsiejami nuo „vidinės“, „savos“ naratoriaus tikrovės, į kurią pasitraukti verčia vienatvė. Čia jis jaučiasi saugus, o pagrindine atrama tampa rašymas, kūryba. Pasakotoją supantis kitų žmonių pasaulis – svetimas ir grėsmingas – iškyla kaip opozicija šiai tikrovei. Naratorius nepajėgia užmegzti su juo ryšio, nors ir išlieka stiprus komunikacijos poreikis. Suvokiama, kad iš tiesų nuoširdžiai bendrauti –­ be apsimetinėjimo, nemaskuojant savo trūkumų –­ buvo įmanoma tik su mama, nes visi „žmonės yra vieniši, ir niekam kiti nerūpi, o mūsų širdgėlos yra negyvenamos salos“ (p. 9). Nelieka to, kas yra tiesiog būtinybė, –­ pastovaus ir tvirto ryšio su kitu žmogumi: „Tik su ja aš nesijausdavau vienišas. Dabar jaučiuosi vienišas su visais“ (p. 105). Tolesnis buvimas primena šypseną, kuria reaguojama į skausmą, darosi panašus į neadekvačią pojūčiui reakciją:

Šypsokis tam, kad išviliotum savo neviltį, šypsokis, kad galėtum gyventi toliau, šypsokis prieš veidrodį ir žmonėms, ir netgi šiam puslapiui: Šypsokis: nors gedulas dusina labiau nei baimė. Šypsokis, kad patikėtum, jog niekas neturi reikšmės, šypsokis, kad įstengtum apsimesti, jog gyveni, šypsokis po kabančiu savo motinos mirties kalaviju, šypsokis visą gyvenimą, iki mirties, tol, kol nuo nuolatinės šypsenos plyš širdis (p. 13).

Vienas iš vyraujančių knygos motyvų – kaltės jausmas. Pasakotojas gailisi, kad buvo nepakankamai geras ir jautrus sūnus, smerkia savo jaunatvišką egoizmą, pasireiškiantį nepaprastai stipriu troškimu semtis iš gyvenimo kuo daugiau džiaugsmo, nesugebėjimą įvertinti motinos kaip „žmogiškos būtybės“, pažeidžiamos ir mirtingos. Kaltės jausmas motyvuotas psichologiškai. ilgainiui jis darosi vis panašesnis į desperatišką savigraužą. Tokiu būdu paneigiama galimybė patirti tikrą laimę. Įmanoma tik jos iliuzija.

(Auto)ironiškas žvilgsnis – viena iš šioje knygoje atsiskleidžiančių santykio su tikrove formų. Prarasto vaikystės pasaulio ilgesys perteikiamas lyrišku pasakojimu. Ironiškoji distancija tekste labiau susijusi su kaltės išgyvenimu, „svetimųjų“ pasaulio grėsmės, socialinės izoliacijos suvokimu: „Sūnus, kuris, regis, niekad nežiūrėdavo, bet viską matydavo, mes žvilgsnį į apvalią ir naujus nėriniuotus rankogalius, ir, aišku, šitie menkniekiai susilauks pagarbaus pritarimo“ (p. 17); „Vėl ją matau kone užgniaužusią kvapą, kol idiotas medikas oriai keverzoja receptą, vėl ją matau rodančią „tss“ ženklus, kad tylėčiau, kol jis rašo, kad neišsklaidyčiau įkvėpimo didžiam žmogui, paskendusiam išminties transe“ (p. 53)... Ši požiūrio taškų kaita tik dar labiau išryškina meninio teksto organizaciją.

Dėmesį patraukia ir mirties, kaip egzistencinio fakto, subtilios refleksijos. Įtaigūs apibendrinimai. Suvokiamas žmogaus buvimo paradoksalumas: „Dieve (...), Tavo pokštas nejuokingas, Tavo pokštas suteikti tokią baisią ir gražią gyvenimo meilę tam, kad paskui mus suguldytum, vieną paskui kitą, (...) sustingusius. Kam ta žemė, slegianti mano motiną, ta nedidelė dėžės erdvė, gaubianti tą, kuri taip mėgo kvėpti jūros orą?“ (p. 150). Pasakotojas suvokia žmogaus egzistencijos grožį bei trapumą, kartu nepaprastai skausmingai išgyvena tokio buvimo beprasmiškumą.

Albert’o Coheno prisiminimų knyga kelia stiprų estetinį pasigėrėjimą. Kyla keistas įspūdis – tarsi apžiūrinėtum kruopščiai nušlifuotą brangakmenį. Tobulos formos liudija meistriškumą. Nejučia suvoki, kad tai, su kuo susiduri knygoje, yra labai trapu ir subtilu. Ieškančius literatūros brangakmenių ši knyga turėtų maloniai nustebinti.