Knulpas

Knyga pasirodė 1915 metais, o jos pagrindinis herojus - vienas iš charakteringiausių, primenantis pačio rašytojo autobiografijos tarpsnį iki 1914 metų, kada Hesse mėgo keliauti. Knulpas – amžino keliauninko simbolis, bylojantis apie kelias esmines žmogaus gyvenimo taisykles, su kuriomis labai skaudžiai bando susitaikyti žmonija, o gal net ir pats pagrindinis šios knygos herojus. Viena iš jų galėtų būti ši: viskas laikina. Neverta stengtis ieškoti atramos ir prisirišimo laikinuose reiškiniuose. Nes niekas iš tiesų mums ir nepriklauso. Antroji persipina su pirmąja ir viena kitą papildo - jei niekas mums nepriklauso ir viskas laikina, tai esame visi vieniši.

Mano dėmesį patraukė širdžiai artima mintis knygos pabaigoje, kuri yra esminė, ir persmelkia ne tik šį Hesses kūrinį, bet ir visą jo kūrybą:

„Knulpas pasakė:
- Kiekvieno žmogaus siela savita, jis negali jos sumaišyti su jokia kita. Du žmonės gali eiti vienas šalia kito, gali šnekučiuotis ir būti artimi. Tačiau jų sielos yra kaip gėlės, kiekviena įsišaknijusi savo vietoje, ir nė viena neprisiglaus prie kitos, nes turėtų palikti savo šaknis, o kaip tik šito ji ir negali...“

Nors Knulpas džiaugsmingai kalbina kiekvieną sutiktąjį, susipažįsta su naujais žmonėmis, prisimena senuosius draugus, bučiuoja mergeles, o jo gražūs dailūs bruožai tekėjusioms moterims sukelia gašlių minčių, nors jam atviros visų namų durys, pasiruošusios priimti vėjavaikišką svečią, atnešantį į monotonišką kasdienybę žiupsnelį laisvės pojūčio, trupinėlį nerūpestingumo ir koketavimo, netgi apsuptas visų dėmesio, jis yra vienišas. Knulpas vienišas, kaip ir bet kuris Žemės gyventojas. Ir odadirbys, turėdamas gražią žmoną, vienišas. Nes neįtaria, ką galvoja jo pati, matydama miegantį nenuoramą keliauninką. Ir moteris vieniša, su savo norais ir mintimis apie Knulpą. Ir pastorius, prižiūrėdamas savo sodą, vienišas, džiūgauja galėdamas po pastoge priimti išsekusį ligotą keliauninką. Gimstame vieniši ir prieš mirtį stojame vieni patys. Amžinas vienišumo jausmas.

Keista, kad Knulpas nieko neprašo, bet jam visi duoda – pastogę, sriubos lėkštę, šiltą patalą, švarius baltinius ar net pinigų. Savotiška garbė šeimininkui jį priimti. Bet kodėl? Ir vėl tas vienišumo jausmas. Niekas nenori būti vienas, nori būti išklausytas ir suprastas, paguostas ir palinksmintas. O Knulpas tai moka. Dėl to yra visada laukiamas.

Bet ir jis tik žmogus. Jis pats vos nepapuola į prisirišimo pinkles, kai sutinka gražiąją Barbelę. Nors ir žino, kad tuoj teks išsiskirti, jis čia ir dabar mėgaujasi akimirka, kai gali ją pabučiuoti. Bet viena mintis išduoda jo silpnumą:

„Tačiau jos bičiulis aptilo, gal kad buvo pavargęs, o gal kad bijojo artimo išsiskyrimo.“

Vis tik Knulpui nebuvo svetimas vienišumo jausmas ir išsiskyrimo baimė. Baimė, kad vėl liks vienas.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas skirtingas, vienas namisėda, ponas, kitas keliauninkas, amatininkas ar elgeta. Ir be namisėdos nebūtų keliauninko, nebūtų, kas jį priglaudžia. Todėl visi gyvenimai yra gražūs ir prasmingi. Svarbiausia rasti savo vietą po saule, daryti tai, kas tau miela, nes tik tada savo buvimu džiugini artimą. Šioje laikinumo ir vienišumo beprasmybėje tampi šviesulys ir paguoda bet kuriam sutiktajam.

Kaip ir „Sidhartoje“, čia autorius vėl atskleidžia gražią tiesą – bet koks gyvenimas ar darbas yra mielas, nes jis yra mūsų būties dalis. Protingas, kadaise besimokęs gimnazijoje ir savo laiku padėjęs daugeliui savo bendraklasių, vėliau tapusių žymiais žmonėmis, Knulpas pats tampa elgeta, ir tai nėra degradacija. Savotiškas pakilimas aukščiau kitų, neprisirišimas prie materialaus pasaulio, atsižadėjimas visko, nes niekas tau ir nepriklauso. Svarbiausia ir sunkiausia turbūt – susitaikyti su tuo. Niekas šiame laikinumo pasaulyje mums nepriklauso.