Klevai prie kelio

Dabar, jau žinant, kiek teko nueiti poetui A. Miškiniui GULAGo salyno „vieškeliais“, skaitydami daugelyje rinkinio eilėraščių, galime pajusti kietai suspaustą ir neišsakytą aimaną, kuri veržiasi iš skaudžiai sužeistos poeto širdies. Knygelės anotacijoje rašoma, kad A. Miškinio eilėraščiuose pulsuoja ironija ir „pabarimai derinami su pakilimu ir gerumu“. Bet palyginę tuos eilėraščius su tikraisiais, kurie buvo parašyti Sibire, mes aiškiai matome, kad cenzūruojamas „kalbėjimas“ buvo visai nepanašus į tikrąjį ir nuoširdųjį poeto žodį. Dėl to, žvelgdami į rinkinio eilėraščius, mes būtinai turime mokėti skaityti tarp eilučių ir tik tada galėsime suvokti, apie ką poetas kalba, kokias išvadas jis nori padaryti...

Manau, kad skaitytoją prablaivintume ir susivoktume – apie ką poetas kalbėjo iš tikrųjų ir apie ką jo eilėraščiai teikiamoje knygelėje, – pirmiausia perskaitysime keletą posmelių iš poeto A. Miškinio anų sibirinių rinkinių, kurie buvo rašyti sušalusiomis rankomis, apsivilkus rusiška „šimtasiūle“, per dieną alkanam vargus prie sunkių darbų, matant pačius šlykščiausius ir rafinuočiausius žmogaus paniekinimo vaizdus:

Žmogus kaip kirminas, kaip šliužas žemėj,
Gyvena dėl gyvenimo paties:
Čia alkanas, čia apsirijęs vemia
Ir dreba vien dėl savo ateities.

Pats savo paskirties nebesuvokia,
Ir taip dar eis tolyn, manau, ir klys...
Numiršta – antrądien jau vien tik dvokia
Dar nešvankiau kaip tūlas gyvulys.

Nuo amžinybės pats jis atsisakė,
Ir atsisakė nuo kilnių darbų.
O geidžia, kiek aprėpt pajėgia akys,
O godai ir geismams juk nėr ribų...

*      *    *

Žmogus patsai taip žiauriai pasitvarkė,
Kad skęsta vėmaluos kaip vandeny.
Mačiau –  ligonės moters gailiai verkia,
Išžagintos etapo traukiny.

Taigi o dabar - knygelė. Yra daug gražiai sudėtų posmų apie Lietuvą, daugelis dvelkia skaudžiu ilgesiu, kuris, dabar galime aiškiai pasakyti, yra dailiais žodeliais paslėptas tremtinio ilgesys. Yra daug lyrinių posmų apie mūsų istorinį – etnografinį palikimą, apie kaimo mergelę ir karį bernužėlį, apie dūzgiantį verpimo ratelį ir skambančias audimo stakleles. Ir, žinoma, gyvena ir kvėpuoja posmuose mūsų pabaltijiškoji žemė, nubėgusi kalneliais ir lygumėlėmis, žydruojanti šimtais ežerų ir ežerėlių, tarsi rūtomis apsikaišiusi beržais ir karklais, ievomis ir klevais. Ir tas pilkas ruduo, ir kraują jaudrinantis pavasaris, ir žiema, baltąja sniego žvaigždele pabyranti, ir prie senos trobos pražydusia obelim, ir kvapniais obuoliais nokinanti į rudenį...

Tarp dailiais žodeliais papenėtų eilučių tai vienoje, tai kitoje vietoje ima ir prasiveržia tikresnis už tikrą jausmą jaudulys, ima ir išskrenda ironiškas žodis, ima ir atsiverčia giliai širdy paslėpta tikroji tiesa. Štai vertinkime: „Gražūs žmonės kasdienėjo – liko maža / iš siekimų, iš svajonių, iš miražų. / Tarp tiesos ir melo žmonės pasiklysta, / Mat – buvo ir absurdai, ir kvailystės.“ (9 p.); O štai koks pasaulis šalia mūsų: „O kažkur galbūt krauju apšlaksto smurtą / Ir minias ilgam į skurdą vėl įmurkdo“ (11 p.). O kas tas „kažkur“ buvo ir ką poetas turėjo galvoje grįžęs iš Sibiro tremties, galima matyti plika akimi. O štai kokiu Sibiro šalčiu padvelkia Lietuvos laukų sniegas: „Žiema žiemės. Miškeliai ūžia, šiaušias... / Greit šlapdriba, lijundra, dargana. / Kur pasidėsi vienas vienišiausias, / Vien duonos žiauberėlės ar gana?“ (20 p.). Ir visada poetą lydėjo, mus verčianti graudžiai suraukšlėti veidą, svajonė: „Sapnuodavau – regis, sugrįžti rengiuos, / Pakibęs kažkur be Tėvynės brangios, / Savo žemėj numirt galimybės netekęs.“ (97 p.)

Poeto akyse buvo ardomas ir draskomas senasis Lietuvos kaimas. Žinoma, kitaip sakyti tada nebuvo galima, bet motinos ilgesiu apipintais posmais poetas lydi jį į pražūtį kaip turbūt nė vienas kitas, čia Lietuvoje išgyvenęs ir džiūgavęs, jo plunksnos brolis: „Greit baigs dienas tas baltas vienkiemėlis – / Į būrį prie asfalto iškeliaus.“ Ir štai pasiklausykim motinos raudos: „– Drebulėle čia pradrebėjau amžių, / Čia eglele žalia prasiūbavau. / Karai, marai ir audros nesuglamžė, / Čia pėdos –  gilios, čia jauna buvau.“ (15 p.). Ironiškumu tvinsta naujųjų laikų komersanto žodžiai: „Tebestovi svirnas, tvartas / Ir darželis neaptvertas. / Namas spindulių apžertas, / Pinigais ne daug jau vertas“ (17 p.).

Dabar, tariant poeto žodžiais. sustokime „Čia, kur stūksojo akmens. / Užkastos dainos ir sakmės.“ (69 p.). O tų sakmių visokiausių. Vienos apie daiktus, kitos apie lietuvaitę, kuri neįleido riterių į savo namus ir „Gindama namų garbę ir židinį, / Legendoj likai tebežydinti“. Gražūs žodžiai klumpei, kuri išmynė „Kelius ir takus, / Skersai išilgai laukus / Ir tvirtai įsistojo / Žemaičių žemelėj šventoj.“ (104 p.). Rašytojas mini ir tuos, kurie skuba, važiuoja, lekia, nebeturi laiko sustoti, jau pamiršo jaukų kaimo trobos židinį: „Nėra kada, nėra kada, / Tokia mada, tokia mada – / Tokia mada, kad nėr kada...“ (130 p.).

Gražių ir nepakartojamų posmų A. Miškinis paskiria J. Marcinkevičiui, M. Putinui, žemaičiui S. Daukantui. Ir apie save pasako sunkius, bet teisingus žodžius: „Neužmušiau nei Abelio, nei Kaino, / O vaikščiojau po kruvinu dangum. / Nesiderėdamas mokėjau kainą / Už teisę būti ir palikt žmogum.“ (38 p.).

Perskaičius knygelę, kyla įvairiausios mintys, krebžda aibė klausimų: kodėl A. Miškinis kentėjo, kodėl kiti prisiplakę rašė, kodėl vieni statė namus, kiti liejo kraują ir žuvo – kodėl, kodėl? Ne veltui sakoma – genys margas, pasaulis dar margesnis, ir į visus logikos įsiūbuotus klausimus žmogui turbūt niekas ir niekada neatsakys...