Klajūnas

Artūras Imbrasas gimė Vilniuje. Baigęs VISI architektūros fakultetą dirbo architektu Kaune. 1995 m. su šeima emigravo į Izraelį. Ten devynerius metus gyveno ir dirbo pagal specialybę. Emigracijoje parašytas romanas „Klajūnas“ – literatūrinis autoriaus debiutas.

Romane pasakojama apie jauno žmogaus kelionę erdvėje ir laike, siekiant susigrąžinti prarastas dvasines vertybes. Meilė ir išdavystė, gėris ir blogis, grožis ir purvas - jausmuose pasiklydusio jaunuolio palydovai. Knygoje daug istorinių ekskursų, glaudžiai susijusių su šiandiena. Kelionės ir nuotykių pabaiga nustebins skaitytoją... Tačiau tuomet ir ryškėja meistriškai užkoduota visa ko esmė. Knyga iliustruota grafiko Lino Spurgos piešiniais, praturtinančiais ir pratęsiančiais autoriaus mintį.

Originalios struktūros romane simbolių ir metaforų kalba reiškiama žmogaus tapatybės idėja. Čia ryškios praeities ir dabarties sąsajos, konkretūs ar menami įvykiai ir vaizdai. Knygoje daug grakščių, originalių palyginimų, meilės ir erotikos, o nevaržomos minties laisvė traukia netikėtomis paralelėmis, įvairiaspalve emocijų kaita.

Sėdėjau svetainėje prie stalo, vis dar apversto Juozo brėžiniais, ir bandžiau suvokti, kam aš išsiruošiau į šitą kelionę ir kokia iš to nauda. Ne tai, kad nauda, bet ar netampu vienu iš tų, kurie ieško nuotykių dėl nuotykių, ar... Nėra „ar“. O gal, maniau sau, kad kelionė kažkokiu būdu panaikins tą tuštumą, kuri užpildė mane pastaruoju metu ir tapo nebepakeliama našta. Gal miškai ir žalios pievos įneš į širdį vilties? Kokios, peklon, vilties! Nutrau­kiau pats save. Trinktelėjau kumščiu į gulintį ant stalo brėžinį ir mano akyse oro balionas, nupieštas neįgudusią Juozo ranka ant pageltusio popieriaus lakšto, pradėjo bliūkšti. Aš baisiausiai persigandau ir nežinojau ką daryti.

Balionas galutinai subliūško ir jo nešama pintinė be garso nukrito į lapo apačią. Sėdėjau pasimetęs ir netikėjau savo akimis. Troba kažką kuždėjo man į ausį, bet nekantriu rankos mostu liepiau jai užsičiaupti. Pašokau nuo stalo, patverčiau kėdę ir išbėgau laukan ieškoti Juozo. Kai niekur jo neradęs grįžau trobon, pamačiau užsikniaubusį ant stalo prie sugadinto brėžinio. Juozas pakėlė į mane šviesiai pilkas besišypsančias akis ir visai ramiai paklausė. Matei? Ir vėl prakiuro. Ne pirmas kartas. Nieko baisaus. Tikras balionas bus tvirtas. Pažadėjo. Nebuvau tuo tikras, bet nieko jam nepasakiau. O pats dar pagalvojau - ką aš čia veikiu? Sėdėčiau dabar sau Kelno alinėje, maukčiau alų, doročiau Jagerschnitzel grybų padaže ir viskas, ko man trūktų, būtų ta panelė, kurią prieš septynerius metus mačiau viename iš Kelno alaus barų. Kiek kartų jums yra atsitikę, kad pamatę merginą suprastumėt, jog ji yra tai, ko ieškojote visą gyvenimą? Telieka prieiti, priglusti, paliesti

ranką, švelniai pabučiuoti į žandą ir galų gale nurimti....