Klajūnas

Louisas Ferdinandas Céline’as modernistinio romano Kelionė į nakties pakraštį (1932) pradžioje rašo: „Keliauti – naudinga, kelionė žadina vaizduotę. Visa kita – tik nusivylimas ir nuovargis. Ši mūsų kelionė išgalvota nuo pradžios iki galo. Tai jos jėga. Ji veda iš gyvenimo į mirtį“ (Kelionė į nakties pakraštį, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 7).

Analogišką kelionės traktavimą matome ir pirmajame Artūro Imbraso romane Klajūnas (2005). Kelią simbolizuoja ir originalus dailininko Linos Spurgos nupieštas viršelis, kuriame vaizduojamos skrendančios bitės. Jos kviečia skaitytoją keliauti po romano meninį pasaulį, kuriame, kaip byloja ketvirtasis knygos viršelis, „pasakojama apie jauno žmogaus kelionę erdvėje ir laike, siekiant susigrąžinti prarastas dvasines vertybes“. Prie nublukusių lietuviško postmodernizmo perliukų pripratusį skaitytoją toks romano pristatymas turėtų atgrasyti nuo mėginimo paimti knygą į rankas. Tačiau, nepasitikint anotacijomis ir reklaminiais tekstais, pravartu įsitikinti, ar ši knyga yra skirta  Roland’o Barthes’o aprašytam „skaitymo malonumui“, ar „mėgavimuisi tekstu“.

Antrojo varianto link mane kreipia jau pirmieji romano sakiniai: „Tėvams mano vaikystė atrodė laiminga. Prisimenu save kaip klusnų, skaisčiai raudonais putliais žandais, strazdanomis ir šviesiom garbanom apdovanotą vaikį. Nuoširdžiai ir netgi dievobaimingai paklusnų“ (p. 5). Pasąmonėje asociatyviai iškyla berods Albert’o Camus mintis, kad romano pradžia jau kalba ir apie jo pabaigą. Šiuo atveju ji informuoja ir apie herojų, ir apie pasakotojo statusą, ir apie temą. Tačiau, kad patvirtintum spėjimus, jog kūrinyje vaizduojama žmogaus sielos, jo patirties istorija, perteikiama ekstradiegetinio homodiegetinio naratoriaus (pasakotojo, kuris pirmasis pasakoja savo paties istoriją), reikia leistis į kelionę. Ji prasideda fragmentiškais vaikystės prisiminimais, bylojančiais apie vaiko pažintį su Dievu, norų rinkimą, pirmąją meilę ir domėjimąsi protėvių istorija. Visa tai pasakoma labai taupiais sakiniais, net ima atrodyti, kad autorius brangina skaitytojų laiką. O gal tai stiliaus bruožas? Bet kokiu atveju, norint gauti atsakymą, reikia keltis į kitą krantą (p. 11). O jame laukia sudegusi  karčema, kaimas ir Juozo troba. Pastaroji ne tik padeda herojui atgauti sielos ramybę, bet ir skatina rekonstruoti istorinę kaimo praeitį. Ši rekonstrukcija grindžiama įvairiomis legendomis, siekiančiomis net XVI amžių (urėdo meilės kunigaikščio dukrai Gertrūdai istorija). Taip atsiranda vienas svarbiausių romano bruožų – autoriaus gebėjimas kurti archetipinius lietuvių gyvenimo vaizdus. Naratorius pateikia tokį aprašymą: „XVI amžiuje visą kaimą – jo trobas, tvartus su pakrypusiais stogais, vaikus, suaugusius vyrus ir moteris, namų rakandus (kuriuos patys kaimiečiai droždavo bei pindavo iš medžio ar mainais gaudavo iš kaimynų), tris išlakias liepas kaimo aikštėje, gretimus miškus su ežerėliu, upelį su visom žuvim, kaimo durnelę Mariją, vištas su ožkomis, merginas, gražuolę Ievą, kuri laukėsi ir jos tėvai dar apie tai nežinojo, kaip, beje, ir ji pati, pievą su šventu ąžuolu, nuostabius saulėlydžius – visa tai Didysis kunigaikštis padovanojo jaunam urėdui“ (p. 21). Taip atkuriamas archetipinis lietuvių kaimo vaizdas, aprėpiantis pagrindinius gamtos bei sociumo atributus. Julia Kristeva yra iškėlusi idėją, kad kiekvienas tekstas yra intertekstas. Cituotoji ištrauka brėžia intertekstinius saitus su Mikalojaus Katkaus Balanos gadynės kaimu, su Vinco Krėvės Skerdžiaus Grainio liepa, su Antano Vienuolio Paskenduolės Veronika. Kita vertus, mėginimas atkurti lietuvių tautos provaizdį, kilmės ir etninės raidos istoriją yra būdingas šiandieninio romano bruožas. Tokių pastangų galime aptikti ir Gintaro Grajausko Erezijoje (2005), ir Gintaro Beresnevičius Pabėgusiame dvare (2005).

Vis dėlto A. Imbraso romane archetipinės praeities rekonstrukcijos tikslas – atkurti romano herojaus giminės istoriją nuo seniausių laikų. Ilga kelionė romano puslapiais parodo, kad tai viena iš naratyvinių kūrinio linijų. Klajūne sukuriamas modernistiniam tekstui būdingas fragmentiškas naratyvas, kurį šiuo atveju sudaro trumpų istorijų pynė. Tačiau vidinėje romano architektonikoje galima įžvelgti tris pagrindines naratyvines linijas: Juozo, Juozo giminės ir pagrindinio herojaus. Pirmoji linija atskleidžia Juozo gyvenimo istoriją (jo prisiminimai, rastas lobis, oro baliono gaminimas ir mirtis). Antrąja linija laikytina Juozo prosenelio istorija (kelionė į sostinę, merginos išpirkimas, sutartis su kunigaikščiu, liepų nukirtimas, laisvės suteikimas kaimui). Pagrindinę naratyvinę linija sudaro protagonisto kelionė pagal Krašto vadovo nuorodas (lankymasis girininkijoje, viešbutyje Varinis elnias, beveidžiame miestelyje, susitikimas su mokytoju, gyvenimas su dviem moterimis, mirtis). Iš visų šių įvykių svarbiausia yra pažintis su Giedre. Šios veikėjos atsiradimas leidžia autoriui pavaizduoti vyro ir moters meilę („Viešbutis“, „Upė“), tačiau kartu jis beprasmiškai ištęsia romaną (pateikiama Giedrės giminės istorija).

Visos trys naratyvinės linijos susipina į vieną vaizdinį. Jungimo funkciją atlieka laikas, atmintis, individuali veikėjų patirtis. Lygiagrečiai pasakojamos Juozo, jo sentėvio ir herojaus istorijos yra autoriaus mėginimas sukurti vienos kelionės vaizdinį. Prosenelis siekia kaimui laisvės, Juozas nori įgyvendinti seną svajonę – pakilti savo sukonstruotu oro balionu. O pagrindinis personažas, kurio vardo ir pavardės neįstengiau išskaityti, trokšta įveikti tą „mažą-didelį“ atstumą tarp miesto ir kaimo ir šitaip sujungti savo protėvius (p. 8). Taip praeitis netikėtai tampa dabartimi, nes herojus pakartoja Juozo prosenelio kelionę (tai patvirtina veikėjo žodžiai, p. 42; Juozo laiškas, p. 209). Herojus ateina į tą patį miestą, įveikdamas tokį patį atstumą, t. y. šimtą mylių. Jis atlieka identišką veiksmą, kai dovanoja savo laisvę valdovui. Jo klajonės tampa dar XVI a. prosenelio pradėtos kelionės tąsa. Tai A. Imbrasui leidžia parodyti istoriją kaip tolydų, nenutrūkstamą reiškinį, nes iš esmės tėra „vienas bendras istorijos katilas“ (p. 39).

Bandymas atkurti šeimos istoriją primena Gabrielio Garcios Marquezo romaną Šimtas metų vienatvės (1969). Tačiau Imbrasas nesukuria to vientisumo, kondensuotumo, kuriuo pasižymi kolumbiečio tekstas. Klajūne vaizduojamas pernelyg platus gyvenimo paveikslas, šeimos įvykiai paskęsta tautos politikos, istorijos, mitologijos, etnografijos vaizdinių sraute. G. G. Marquezo kūrinyje į šeimos gyvenimą įtraukiami tik čigonai (jie vaizduojami ir Imbraso romane), tačiau tie čigonai tiesiogiai susiję su Buendijų gimine, nes jie (Melkiadas) – šios giminės lemties nešėjai. Lietuvių autoriaus romane likimo simboliu tampa bitės, joms suteikiama ir pasakojimo struktūrinimo funkcija. Tekste nemažai mitinio mąstymo žymių. Ypač išsiskiria nuolat pabrėžiamas skaičius trys (trys draugai įsimyli vieną merginą, Juozo žmona pagimdo tris sūnus, trys aukso monetos, trys dovanos, trys ąžuolai ir kt.), simbolizuojantis išbandymus ir išsipildymą. Šis skaičius tarsi sujungia įvairių epochų įvykius, žmones, parodydamas vienos lietuvių giminės istorijos cikliškumą.

Kelionės motyvas reikalauja ir atitinkamos herojaus koncepcijos. Jau egzistencialistiniame romane autoriai kūrė keliaujantį veikėją. Tai jiems leido atskleisti personažo vidų, parodyti jo kančią ir vidinį skilimą. Panašioje situacijoje atsiduria ir A. Imbraso veikėjas. Jis sako: „Maniau sau, kelionė kažkokiu būdu panaikins tą tuštumą, kuri užpildė mane pastaruoju metu ir tapo nebepakeliama našta“ (p. 30). Herojus atveria širdį Juozui, pasakoja jam savo išgyvenimus, prisiminimus (kelionės po Europos sostines), visa tai tampa viena iš trijų minėtųjų naratyvinių linijų. A. Imbraso sukurtas protagonistas įdėmiai stebi aplinką, žmones, daiktus (tai byloja ir skyrių pavadinimai: „Malūnas“, „Puodas“, „Aviliai“, „Skrynelės“). Tačiau dėl šios savybės jis netampa prancūzų „naujojo romano“ personažu, nes žvelgia emociškai, psichologiškai. Lankydamasis malūne jis atkreipia dėmesį į nuotrauką, kurioje pamato Juozą. Vėliau įsitikina, kad tai fotomontažas, nuotraukoje trūkta trečio žmogaus. Prisiminęs tokią pačią fotografiją Juozo namuose, herojus padaro išvadą: „Mano senis ir jo draugeliai buvo įsimylėję tą pačią merginą. Ji pasirinko mano senį“ (p. 34). Šitaip viena detalė tampa painios ir skausmingos istorijos liudytoja. Be to, ji leidžia plėtoti pasakojimą, nes herojus pasižada išsiaiškinti trečiojo asmens tapatybę.

Iš kitų veikėjų išskirtinas tik Juozas, nes šalutinių personažų paveikslai arba paslepiami po praeities skraiste (Juozo prosenelis), arba panaudojami tik pagrindiniam herojui atskleisti. Juozas simbolizuoja archetipinį lietuvį, kuris bet kokia kaina siekia įgyvendinti savo tikslą. Šis personažas nori tapti Ikaru, jis kuria oro balioną, kuriuo jam netgi pasiseka pakilti į erdves. Tačiau skrydžio pabaiga – kaip ir visų Ikarų, kuriems saulė ištirpdo sparnus. Pagrindinio personažo klajonės irgi baigiasi mirtimi. Tačiau išėjimas iš žemiškojo gyvenimo nedramatizuojamas, jis  laikomas dar viena kelione. Juozo žūties vietoje per tris dienas išdygsta milžiniškas ąžuolas, bylojantis apie senąjį antropomorfinį  tikėjimą.

Romane nemažai modernistinio romano bruožų: intertekstinės nuorodos, ekstradiegetinis homodiegetinis naratorius, sapnai, šrifto kaita, eksperimentai su pastraipų grafika, nenumeruojami puslapiai. Šiuos formaliuosius panašumus savitai papildo modernistiniams romanistams būdinga ironija. Ja pasinaudojama vertinant draugus, kurie dažniausiai sutinkami atsitiktinai. Štai pažįstamą gydytoją šiame gyvenime kankino tik „pertekliaus stygius“, o nuo plaučių vėžio miręs klasiokas „išpildė dvi svajones – tapo gaisrininku ir pasimirė apsuptas gražuolių“ (p. 44). Tačiau tekste nesukuriamas koncentruotas chronotopas. Nors protagonisto kelionė trunka septyniolika dienų, tačiau naratyvo laikas siekia ir Kryžiaus žygius prieš Lietuvą, ir baudžiavos laikus, ir Berlyno kapituliacija, ir dabartį.

Romano meninė kalba nėra stiprioji kūrinio pusė – kalba nei turtinga, nei įvairi, nei autentiška, ne itin originali. Trumpi vientisiniai ar sudėtiniai sujungiamieji sakiniai, išvardijimas, tų pačių žodžių („išlaki“) ar metaforų (dangų karpančios kregždės) kartojimas neišreiškia tos brandžios patirties, kuri tvinksi romano puslapiuose. Autorius ypač mėgsta palyginimus, susijusius su bitėmis, medumi. Pavyzdžiui, pirmasis bučinys prilyginamas bitės įgėlimui, jis „be galo skaudus ir skalsus“ (p. 115). Žinoma, vargu ar galima reikalauti itin meniškos kalbos, plačios stilistinių priemonių skalės iš debiutuojančio autoriaus. Tačiau kažkodėl neapleidžia mintis, kad lietuvių romaną ir toliau persekioja tos pačios bėdos: kalbos skurdumas arba jos perteklius (pvz., Leonardo Gutausko Vilko dantų karoliai). Vis dėlto A. Imbrasas turi menininko žodį, tai liudija kad ir šis trumpas fragmentas: „Leiskit paglostyti taip, kaip saulės spindulys glosto lapus ir žolę. Kaip švelnus vėjas apglobia javus ir šie banguoja iš pasitenkinimo. Leiskit prisiliesti kaip obels žiedlapis, nukritęs nuo šakos, paliečia žemę. Leiskit nors akimirką pabūti lietaus lašu, begėdiškai riedančiu nuostabiu mylimosios veidu. Leiskit pabūti mėnulio šviesa, įžūliai liečiančia man brangų kūną pro lango stiklą“ (p. 215).

Autorius retkarčiais eksperimentuoja su forma, sintakse. Dešimtoji kelionės diena nusakoma vienu sakiniu: „Tą niūrią vėjuotą dieną prisigėriau iki žemės graibymo senoje sukiužusioje pakelės tavernoje už prišnerkšto stalo prie dulkino lango su purvina užuolaida ir įskilusiu nuvytusių gėlių vazonėliu ant apipuvusios palangės“ (p. 134). Šiuo atveju skyrybos ženklų atsisakymas negali būti aiškinamas pasąmonės turinių vaizdavimu, tai greičiau sprendimas, leidžiantis išreikšti fragmentišką tos dienos prisiminimą.

Kūrybinės patirties stoka, žinoma, palieka ir savų pėdsakų. Kai kuriuos iš jų ankstesnėse recenzijose jau nurodė Renata Šerelytė (Metai 2005, Nr. 7, p. 141–144) ir Laimantas Jonušys (Šiaurės Atėnai, 2005 gegužės 7, p. 9). Romane iš tiesų nemažai nemotyvuotų ir netikslingų sprendimų. Pirmiausia neaišku, kodėl suvedamos dvi mylimosios: Kaukė ir Giedrė. Gyvenimas su dviem moterimis nepadeda atskleisti personažo, neparodo jo kitoniškumo. Tai greičiau vertintina kaip bandymas neatsilikti nuo galimų šiandieninio gyvenimo realijų. Skyriuje „Kartoteka“ nemotyvuotai pakartojama Jorge’s Luiso Borgeso visatos kaip bibliotekos metafora. Tai rodo autoriaus literatūrinę erudiciją, bet ji netampa imanentine jo teksto dalimi. Užslėpta didaktika, siekimas pasakyti kuo daugiau – būdingas, žmogiškosios psichologijos nulemtas pradedančiojo romanisto bruožas.

Kita vertus, kūrinyje esama ir svetimkūnių, kurie jau nebepriklauso nuo autoriaus. Romano poligrafinį įvaizdį kiek sugadina šeši skyriai, išspausdinti antrą kartą (p. 241–256). Tačiau didžiausia A. Imbraso klaida – romano pabaigoje įdėtas skyrius „Nuo Leidėjo“, kuriame pateikiami velionio autoriaus brolio dvynio užrašai. Juose išdėstytos „jau pažįstamos įvykių versijos gal kiek ir panašios į knygoje papasakotus įvykius“ (p. 267). Ši teksto dalis nutraukia mėgavimosi romanu procesą, ji suteikia malonumą nebent lietuviškos postmodernistinės rašliavos gerbėjui. Iš karto pasikeičia stilius, kalba, pasipila žargonizmai ir keiksmažodžiai, dulkinimosi ir durninimosi scenos. Anksčiau su pagarba ir sakralumu reflektuoti dalykai tampa ciniško žaidimo objektais: „Nieko kito neliko, kaip įsodinti seną pyzdžių į tą jo sutriestą gandoną (jis tai vadino balionu!) ir paleisti skristi. Netoli tenuskrido debilas“ (p. 280). Nedaug laimėjo ir A. Imbrasas su šia dalimi, kurią galima laikyti autoriaus mėginimu įtikti paaugliško lygio skaitytojams. O galbūt tai buvo duoklė leidėjui? Juk jau turime pavyzdį, kaip leidėjo spaudimas ir skubinimas sugadina net talentingo autoriaus kūrinį (Sigito Parulskio Doriforė, 2004). Klajūne meniškai nemotyvuotas ir romaną pabaigiantis „Epilogas“, kuriame išdėstoma Giedrės įvykių versija. Šis folkneriškas sprendimas tikslingas tada, kai skirtingi požiūriai tampa imanentinėmis vieno teksto dalimis. Tačiau  leidėjo pokalbis su Giedre tik pratęsia „skaitymo malonumą“.

Vis dėlto meninį kūrinio svorį užtikrina autoriaus gyvenimiška patirtis, be kurios dažnas romanas šiandien virsta nesibaigiančia dulkinimosi, verslo ir draugų mulkinimo, egzotiškų šalių aprašymo epopėja. To nėra Klajūne (iki skyriaus „Nuo Leidėjo“), atskleidžiančiame gebėjimą pažinti žmones, abstrakčiai vertinti asmenis, įvykius ir reiškinius. Antai romano pradžioje, apibūdinant sudegusios karčemos šeimininką, sakoma: „Tai tokia ypatinga žmonių rūšis, kurie visą gyvenimą lyg ir pasiruošę atlikti kokį veiksmą, kurio aplinkiniai iš jo tikisi, bet niekada jo taip ir nepadaro“ (p. 14). Mokėjimas abstrahuotai apmąstyti žmogų, jo gyvenimo viršukalnes ir duobes – būdingas modernistinio romanisto bruožas. Autorius metaforiškai išsako savo požiūrį į Lietuvos likimą kreipusius įvykius: „O ateiviai riteriai – ’šviesos ir kryžiaus nešėjai’ – toliau siaubė mūsų kraštą. Jau vėliau didieji kaimynai plūdo krašto vieškeliais kariauti su kitais didžiaisiais kaimynais, niokodami viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. O paskui ateidavo išvaduotojai, trypdami kviečių laukus, kad išvytų užkariautojus, kurie traukdamiesi palikdavo degėsius. Nėra ramybės ir nebus“ (p. 123). Tautos istorinės atminties reflektavimas šiandien būdingas tik Petrui Dirgėlai, Teodorui Četrauskui – pastarasis romane Tarsi gyventa (2004) grįžta prie skaudžios istorinės praeities, metaforiškai vaizduodamas Žalgirio šalies žmonių likimus. Taigi ir šiuo atveju Klajūno autorius rizikuoja būti nešiuolaikiškas, tačiau ir talentingas postmodernistinis žvilgsnis, kaip liudija Mariaus Ivaškevičiaus Žali (2002), taip pat negarantuoja autoriui populiarumo.

A. Imbraso romaną persmelkia humanistinis tikėjimas žmogumi, nors nuolat matomi ir homo sapiens klystkeliai. Kūrinyje juntamas rašytojo rūpestis gamta, civilizacija, kultūra. Tačiau autorius renkasi ne egzistencialistiniam romanui būdingas ribines situacijas, bet paprastą kasdieninį gyvenimą. Tiksliau sakant, grįžta prie žmogaus, ignoruodamas šiandieniniuose lietuvių romanuose kuriamus trileriškus siužetus. „Domėkis žmogaus dvasia. Ir primink kitiems – tokia tavo pareiga – kiekvieną skausmą ir kiekvieną džiaugsmą, kurį patyrė žmogaus siela bėgant šimtmečiams. Pasakok, kaip ji išmoko mylėti ir nekęsti, išduoti ir būti ištikima. Ir primink žmonėms jų klaidas“, – sako mokytojas mokiniui (p. 90). Šį A. Imbraso siūlymą galėtų išgirsti ir ne vienas profesionalus dabartinis romanistas, rašantis menkaverčius literatūrinius tekstus.

Galbūt ir suklysiu, bet pabaigoje pakartosiu tai, ką kažkada J. Aleksandravičius pasakė apie Sauliaus Tomo Kondroto pirmąjį romaną Žalčio žvilgsnis: „Nauja žvaigždė prozos sietyne“. Tikiu, kad ji sužibs dar skaisčiau, jei ir toliau švies sava liepsna. Tačiau jei jos kaitrumą reguliuos šių dienų reklamos, rinkos, pataikavimo pirkėjui strategijos, tai ji priblės ar net visai užges. Žinoma, to visai nesinorėtų, nes lietuvių romanistikoje daug keliautojų, bet maža klajūnų.