Klajūnas

Trečioji Antano Jasmanto (A. Maceinos) poezijos knyga – tai galbūt paskutinių filosofo ir poeto eiliuotų tekstų sugrįžimas iš rankraščių: knyga sudaryta daugiausia iš niekur neskelbtų eilėraščių nuo 1942 iki 1985 metų, įrėminančių du labai prasmingus poezijos rinkinius „Gruodas“ (1965) ir „Ir niekad ne namolei“ (1980). Toks sugrįžimas, viena, labai malonus dėl to, kad galima išsamiau susipažinti su filosofo literatūrine veikla, net įžvelgti kai kurių dar nematytų jo poezijos bruožų, bet, antra, vargu, ar atnešantis ką nors nauja į jau pažįstamo A. Jasmanto kūrybos kraitį.

Knyga sudaryta iš trijų dalių ir priedo. Pirmoje dalyje spausdinami 1942–1945 metų eilėraščiai, surinkti iš M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus fondų, antroje – maždaug 1958–1970 metų eilėraščiai, publikuoti užsienio lietuvių spaudoje, trečia – paskutinio dešimtmečio eilėraščiai, dalis jų pasirodę spaudoje, kiti iš A. Maceinos laiškų. Priede spausdinama „novelė, o gal baladė?“ „Kristaus sugavimas“, jau publikuota „Aiduose“. Knyga pradedama ketureiliu epigrafu, kurį, anot Tatjanos Maceinienės, A. Jasmantas norėjo panaudoti kaip įvadą pirmajame rinkinyje. Pavadinimas „Klajūnas“ glaudžiai siejamas su knygoje plėtojamu klajūno motyvu (pvz.: „Upės sonete“, „Soboro sonete“), kuris jau ryškus ir pirmuose rinkiniuose, be to, ir pačio A. Maceinos mintis buvo, kad visų mūsų dalia yra „klajoti, klampoti per abejones“.

Vertingiausia A. Jasmanto kūryboje yra sakralaus Dievo ir žmogaus santykio atskleidimas klasikine instrumentuote ir ypač mėgstamomis kartojimo ir korekcijos figūromis daugiausia per tylos įvaizdį. Dievas ir žmogus iš esmės yra lygiaverčiai partneriai, bet vis dėlto centre yra žmogus. Antropocentrinis šių dviejų subjektų santykių suvokimas leidžia poetui suformuoti itin žmogiško Dievo vaizdą ir į religiją pažvelgti visai kitu kampu.

Dievas eilėraščiuose dažnai yra tyla, spengianti tyla. Jis nėra visa regintis ar girdintis. Dievas yra labai žmogiškas: į žmogų jis žvelgia vogčia, „kraštelį užlaidos pradengęs“ („Pilnatis“). Dievas yra jaučiamas, kaip jaučiamas yra vėjas, tačiau daugiau širdimi nei kūnu, arba girdimas tiek, kiek girdimas mėnulio judėjimas dangumi:

Tu taip tyliai, lyg pirmą kart keliautų
Bailus mėnulio pjautuvėlis
Tarp begalinių skliautų –
Ak daug tyliau, ak daug tyliau Tu
Per krištolinę prieblandą eini.
(„Prieblandoj“)

Taip yra dėl to, kad Dievas yra „tarp mūs visų tyliausias“.

Tačiau atstumas tarp Dievo ir žmogaus yra menkas. Jie visados beveik šalia vienas kito, tik negali pamatyti ar empiriškai pajausti, nes juos skiria tamsa („Prieblandoj“), durys vario spynomis („Klajūnas“) ar dvi lankos („Sūnus palaidūnas“). Bet tas atstumas įveikiamas: „Netoli aš! Paėjėtum dvi lankas / Ir sutiktum tą, kurio neišlydėjai“ („Sūnus palaidūnas“). Tik jį įveikti trukdo, anot J. Riškutės, tingi žmogaus prigimtis, t. y. žmogus neina ieškoti Dievo, tik šaukiasi jį, šaukiasi, kad Dievas ateitų pas žmogų. Žmogus yra neveikli figūra, apie kurią veikia Dievas – Klajūnas. Klajojančio Dievo motyvas atsiranda iš žmogaus abejonių ir nutolimo nuo Dievo per kasdienius rūpesčius ir vargus, per dieviškosios didybės ir žmogaus menkumo suvokimą:

O Viešpatie!
Koksai blizgėjimas altorių!
Kokie maldavimai Tavęspi kelias!
O aš, sustiręs ir sušalęs,
Tik pasišildyt prie žvakelės
Rankas tenoriu.
(„Veniam cito“)

Žmogus žino esant Dievą, bet nesiima jokių apčiuopiamų veiksmų su juo suartėti, jaučia, kad Dievas atlaidus, bet abejoja, ar tikrai nenutolęs nuo žmogaus:

Sena ta mano šventovėlė trūni:
Apšepusi, ankštutė ir tamsi.
Ir nežinau, ar Tu esi
Naujesnę susiradęs kur, Klajūne.
(„Klajūnas“)

Žmogus yra abejojantis, tačiau siekiantis bendrumo su Dievu: („[...] to pūsto kupolo šešėlyj / Tavęsp mirksės senutė šventovėlė“). Dažnai atrodo, kad ne žmogui reikia Dievo, o Dievui – žmogaus. Žmogus dievėja (vyksta teozė), o Dievas įgyja žmogaus savybes (vyksta kenozė). Žmogus  atlieka Dievo funkciją, t. y. nuolatos kviečiasi Dievą pas save, kviečiasi, kad Jis ateitų ir Jo laukia, tik žmogiškas Dievas ne visados spėja:

Daug bokštų stūkso Tavo pakelėse,
Daug durų vario spynomis.
Tik vakarop patylomis
Ar pasibelst į jas suspėsi?
(„Klajūnas“)

Būtent tas Dievo ir žmogaus funkcijų sukeitimas ir yra labai patrauklus A. Jasmanto kūryboje. Tas sukeitimas verčia kisti ir biblinį sūnaus palaidūno siužetą:

Jei išeitum pasitikt manęs,
Tai nereiktų tau veršiuko pjauti.
Išsisuktume iš alksnio švilpynes,
Ir pragystų pabariai jau nušienauti.
Susisėstume kalnelyj vienu du
Ir be puotos, ir be juostos, be žiedų.

Nurymojai ant palangės Tu rankas
Ir akis jau pražiūrėjai.
Netoli aš! Paėjėtum dvi lankas
Ir sutiktum tą, kurio neišlydėjai.
Susisėstume kalnelyj vienu du
Ir be puotos, ir be juostos, be žiedų –
Vienu du...
(„Sūnus palaidūnas“)

Eilėraštyje atskleidžiama biblinio tėvo kaip Dievo metafora.

Knygoje ypač įspūdinga novelė (o gal baladė) „Kristaus sugavimas“. Novelėje supinamos kelios biblinės istorijos, žvelgiama daugiau ne iš Kristaus ar jo mokinių, o fariziejų pozicijos. Supinami dabarties ir praeities laikai. Pagrindinė siužetinė linija: išmėginti Kristų, „sugauti Jį kalboje“. Per biblinį pinigo motyvą („kas Ciesoriaus – Ciesoriui, kas Dievo – Dievui“) ir bandoma tai padaryti. A. Jasmanto planas sugauti Kristų pavyksta.

Kitos knygos temos nėra tokios ryškios ir A. Jasmanto kūrybai didelio naujumo nepriduoda. Ir nors iš esmės ši trečia poezijos knyga yra pirmųjų dviejų kartojimas, tačiau kartu tai A. Jasmanto kūrybinio palikimo paviešinimas. Palikimo, kurį „galima priskirti praėjusio amžiaus pirmos pusės klasiškai išgryninto, dabar jau chrestomatinio eilėraščio tipui, deja, dėl laiko trukdžių šiek tiek pavėlavusiam“ (M. Martinaitis).