Kitokia šviesa

Knygos pirmieji puslapiai nuteikė ramiam pasiskaitymui apie jaukius šiuolaikiškus namus, prižiūrėtas vejas ir žydinčias magnolijas, santūrius pokalbius... Knyga apie apsnūdusį priemiestį ir jo gyventojų miesčionišką gyvenimo būdą? Knyga – prieš miegą?

Ne. Žinomo danų rašytojo pavardė (lietuvių skaitytojams prisimenama kaip romanų „Luka“ ir „Spalio tylėjimas“ autoriaus) pasakinėjo, kad tai tik ekspozicijoje kuriama  ramybės iliuzija, kurią palengva, neįkyriai sunaikins atidesnės įžvalgos į veikėjų vidinį gyvenimą, kad knygos pabaigoje atsidarys šliuzai į nusistovėjusį veikėjų pasaulį...

Kokie išoriniai siužeto įvykiai privertė raibuliuoti vidinį veikėjų pasaulį? Kas istorijos apie 56 metų teisininkės Irenos Bekman gyvenimą intriga?

Vyro išėjimas iš namų? Beveik klasikinė „tragedija“ brandžios šeimos, užauginusios vaikus ir galinčios lepintis atvirais ilgais pokalbių su vynu vakarais, gyvenime. Bet Irenai jis nėra toks netikėtas, ji neverkia ir neisterikuoja. Ji jau seniai jautusi, kad taip galėtų atsitikti, pagaliau pati nuslėpusi santuokinę neištikimybę. Gal sunkiausia atsisakyti įprasto dienos ritmo, kito žmogaus buvimo namuose ženklų: barzdaplaukių kriauklėje, vandens lašelių dušo kabinoje, įjungto kavinuko, vyriškų  marškinių spintoje... Gal truputį skaudu kitai moteriai – „įpėdinei“ - atiduoti savo praeities dalį – pažintį Paryžiuje, vaikų auginimą, veriantį aistros alkį... Ir tikrai ironiška, kad pačiai, šeimos ištuokų specialistei, tenka patirti išdavystę... Bet, kaip sako veikėja, deja, širdžiai sudužus infrastruktūra lieka sveika.

Ištuokos bylos, kurios vienas dalyvis Tomas – jos buvęs meilužis, nagrinėjimas? Bet Irenai tai tik galimybė  praeity pamatyti save ir savo aistrą kitoje šviesoje, susipažinti su Tomo moterimis, kalbėti apie ištuoką ne oficialiais teisininkės terminais, bet jausmų kalba...

Mamos laiškas, kuriame ji papasakoja apie tikrąjį Irenos tėvą? Irena leidžiasi į odisėją susirasti žmogaus iš blykštančios nuotraukos, išklausyti jo gyvenimo istorijos, pajausti jo grojamą muziką – susigrąžinti praeitį. Beveik šešias dešimtis metų gyvenusi tarsi „nepilną“ save – kalbėjusi su mirusiu per gimdymą broliu dvyniu, bėgusi į Paryžių nuo sočios rutinos, nesupratusi savo mamos, pavydėjusi draugei Ursulai laisvės – ji pagaliau ryžtasi  sudėlioti nežinomus savo artimųjų gyvenimo fragmentus į savo dvasinę tuštumą.

Visi šie aprašyti atsitiktinumai gana žinomi ir iš muilo operų, tačiau jie netampa šiame romane banalūs. Manau dėl to, kad jie į žmogaus gyvenimą ateina labai subtiliai, tarsi visada buvę žmogaus gyvenime. Tarsi netikėtai saulės spinduliui apšvietus nežinomą, o gal pamirštą nuojautą, spėjimą...

Šis šviesos – šešėlių žaismas ir yra didžiausia romano intriga. Santūrių pokalbių ir neribotų fantazijų dermė. Elegantiška, skoninga, sakyčiau, šiaurietiška istorija.
Istorija, kurioje nevartojamas žodis niekada. Niekada tavo ateitis neliks praeity, jei tik tu jos nepavysi ir nepralenksi...