Kitas gyvenimas

Šioje knygoje, kaip ir visose Jodi Picoult kūriniuose, autorė dėsto kaip keičiasi mūsų požiūriai skirtingais gyvenimo periodais. Siužeto centrinėje linijoje figūruoja Peidžė (parašyta pirmuoju asmeniu) ir jos vyras Nikolas (pasakojama trečiuoju asmeniu). Daug labiau simpatizavau Peidžei, galbūt prie to prisidėjo ir jos asmeniškesnis pasakojimas pirmuoju asmeniu. Tačiau būta ir priežasčių, dėl kurių man nepatiko Nikolas. Apie jas truputį vėliau.

Savyje Peidžė nešioja keletą skaudžių vaikystės prisiminimų. Kai ji buvo penkerių, ją paliko mama. Nuo to laiko Peidžę augina vienintelis tėvas. Kai jai sukako aštuoniolika, ji nusprendė pasidaryti abortą. To pasekoje išsiskyrė su vaikinu - ji bijojo pasakyti jam apie savo abortą, todėl tiesiog pabėgo. Iš pradžių buvo sunku suprasti kodėl ji taip pasielgė. Tikriausiai ji dar nebuvo pasiruošusi motinystei ir labiau norėjo mokytis koledže, kur ir įstojo. Nepabaigusi mokslų ji paspruko į Čikagą ir įsidarbino apleistoje užkandinėje, kur dirbo padavėja ir piešė klientų paveikslus. Peidžė puikiai piešė ir turėjo nesuvokiamą gebėjimą į piešinį įterpti tuos daiktus, kurie klientams buvo svarbūs, nors pačiai Peidžei apie tai nebūdavo užsiminima. Klientus tai stebino.

Vieną dieną Peidžė užkandinėje susipažino su Nikolu, būsimu savo vyru. Nikolas gyveno puikiai ir neilgai trukus jis pasipiršo Peidžei, pastaroji sutiko. Po kelių metų jiedu susilaukė vaiko. Neilgai trukus ją ėmė varginti motinystės pareigos, o Nikolas visai to nesuprato ir, rodos, visai nenorėjo suprasti. Tiesą sakant, ilgas valandas jis dirbo širdies chirurgu ir po to darbų nebeturėjo noro padėti žmonai prižiūrint vaiką. Dėl to šis personažas man ir nepatiko. Jis nesuprato, kad nors jis ir turėjo keletą progų atsikvėpti, jo žmona tokios prabangos negalėjo sau leisti. Vaiko priežiūra reikalauja darbo dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.

Kita priežastis, kodėl man nepatiko Nikolas buvo ta, kad jis buvo nenuoširdus. Atlikinėdamas kai kuriuos dalykus pridurdavo, kad tai daro tik dėl jos, nors jam daug labiau rūpėjo jo paties asmeninė sėkmė, padėtis visuomenėje. Kai kuriomis vietomis jis buvo pernelyg užsispyręs ir susikoncentravęs į save.

Kad ir kaip ten būtų su Nikolu, Peidžė tiesiog nebegalėjo pakęsti kasdienių rūpesčių ir tiesiog pabėgo. Ji nusprendė surasti savo mamą, kuri kadaise ją paliko. Ji suranda savo mamą ir praleidžia su ja šiek tiek laiko, kalbėdamos apie praeitį. Ilgainiui iš atranda save ir savo motyvacijas iš naujo. Tuo tarpu Nikolas pradeda suprasti, koks sunkus darbas yra vaiko priežiūra. Neilgai trukus po Peidžės išvykimo jis paprašo savo tėvų pagalbos, nors retai su jais bendravo. Galiausiai Peidžė grįžta, nors Nikolas ir nelinkęs taip greitai atleisti. Manau, kad kiekvienas sveiko proto žmogus supyktų, jei jį kas taip staiga ir netikėtai paliktų, tačiau Nikolo pyktis ir užsispyrimas buvo pernelyg didelis. Nors pačiam Nikolui ir nesimpatizuoju, jo mama yra kitokia. Kadaise ir ji ieškojo savęs sunkiu gyvenimo laikotarpiu, tad vienintelė puikiai supranta Peidžės jausmus ir pataria jai.

Nesupraskite manęs klaidingai. Nemanau, kad Peidžė pasielgė tinkamai palikdama kūdikį ir vyrą. Tačiau giliai širdy jaučiu, kad priežasčių tam būta. Ji manė esanti prasta motina ir kad kūdikiui bus geriau be jos. Tai nebuvo tiesa, žinoma, tačiau ji nuoširdžiai tuo tikėjo, ko pasekoje ir pabėgo.

Neklysčiau pasakydama, kad knygos tema prikausto dėmesį. Skaitant ją sukyla nemažai emocijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Nesu tikra, kodėl save atpažinau Peidžės vietoje (aš vieniša ir neturiu vaikų), bet kartais taipogi pervargstu nuo sunkaus gyvenimo. Galiausiai, manau, kad savojo Aš paieškos yra universali tema, kuri aptariama ir šiame kūrinyje. Rekomenduoju!