Kitaip

Šioje knygoje spausdinami poeto ir vertėjo Tomo Venclovos pasaulio poezijos vertimai, aprėpiantys garsiausius vardus ir kūrinius, tarp kurių Ch. Baudelaire‘o, O. Milosz‘o, J. Preverto, T. S. Elioto, W. H. Audeno, D. Thomo, E. Poundo, R. M. Rilkės, F. G. Lorkos, A. Achmatovos, O. Mandelštamo, B. Pasternako, V. Chlebnikovo, J. Brodskio, Cz. Milošo, Z. Herberto, W. Szymborskos, K. Wojtylos ir kitų poetų eilėraščiai.

Eiles verčiu visą gyvenimą, nors daugiausia šį darbą dirbau 1964-1976 m., prieš emigraciją. Laikiau jį tam tikra kultūrine misija – kasmet stengiausi pateikti lietuvių skaitytojams bent porą reikšmingų naujosios pasaulinės poezijos pavyzdžių. Man labiausiai rūpėjo autoriai, kurių tada niekas kitas nevertė - draudžiami ar ne visai priimtini tuometinei valdžiai ir cenzūrai. Dar svarbesnis buvo asmeninis motyvas: visi eilėraščiai, kuriuos verčiau, man patiko, be kai kurių neįsivaizdavau savo kasdienybės. Perfrazuodamas Osipą Mandelštamą, būčiau galėjęs pasakyti: „To nėra lietuviškai. Bet juk tai turi būti lietuviškai“.

Laikausi vertimo teorijos ir metodo, kuriuos porą kartų jau esu aiškinęs. Jų esmė yra ta, kad vertimas turi būti tikras eilėraštis, forma ir turiniu veikiąs skaitytoją panašiai kaip originalas. Tai reiškia, jog turi būti išsaugotos visų originalo lygmenų ypatybės (fonetika, ritmika, sintaksė...) ir jų žaismas, nes jame ir slypi poezija. Kartais galima kiek laisviau perteikti prasmės lygmenį, bet negalima sakyti to, kas prieštarauja verčiamo poeto pasaulėjautai ir stilistikai (atseit to, ko jis tikrai nebūtų pasakęs). Tikslių eilių vertimas prastomis, apytikrėmis arba proza visada pražudo turinį ir jo prasmę. Šis požiūris atitinka, tarkime, Michailo Lozinskio, Boriso Pasternako, Stanisfawo Baranczako, taip pat geriausių lietuvių vertėjų požiūrį ir praktiką. Dabartinėje Lietuvoje jis, deja, ne itin populiarus.

Ir emigracijoje, ir tėvynėje mano vertimai jau porą kartų buvo surinkti į knygas. Šis rinkinys yra išsamiausias. Turbūt kiekvieną vertėją kamuoja pojūtis, kad vienas ar kitas tekstas perteiktas netiksliai ir netobulai. Žinoma, idealas čia visada lieka nepasiekiamas (kaip ir savo paties eilėse), bet dažną vertimą vis dėlto taisiau, kol to pojūčio daugmaž atsikratydavau. Ilgainiui jis turbūt vėl atsiras, bet šiuo tarpu pateikiamus variantus norėčiau laikyti galutiniais. Knygos pavadinimas „Kitaip“ (paimtas iš Lorcos eilėraščio) turi bent dvi prasmes: pirma, vertimai neišvengiamai yra kitokie negu originalai, antra, jų poetika skiriasi nuo mano paties poetikos.

Pateikdamas žinių apie verčiamus poetus, nesivaikiau enciklopedinio išsamumo, bet nevengiau asmeninių pastabų ir prisiminimų. Tikiuosi, skaitytojas man tai atleis.

Tomas Venclova

Negaliu pamiršti tos dienos, kai ano laiko Lietuvoje išėjo knyga XX a. Vakarą poetai (Vilnius: Vaga, 1969). Gaivaus vėjo šuoras! Kas pavėlavo įsigyti – ieškojo užsimušdamas. Mat tiražas buvo tik 10 000.

Kodėl šiandieninėje mūsų šalelėje į antologinius leidinius yra žiūrinčių atsainiai, - suprasti beveik neįmanoma. Ir kas iš to, jei suprasi? Geriau vis tiek siūlyti. Šis pasiūlymas – ne antologija, o autorinė rinktinė. Bet joje – tikra žvaigždžių komanda, kaip įprasta sakyti dabar. Viršelyje matote pavardes, be kurių neįsivaizduojama dabarties kultūra.

Kas yra bent kiek galvojęs apie Tomo Venclovos, šios knygos autoriaus-vertėjo, meninių vertybių pojūtį ir gebėjimą versti poeziją iš įvairių kalbų – turėtų sutikti, jog šioje aikštėje jis priklauso tai pačiai komandai.

Pasitinkantiems knygą galėtų būti svarbūs Tomo Venclovos prisipažinimai: eilėraščiai, kuriuos verčiau, man labai patiko... vertimas turi būti tikras eilėraštis... pateikiamus [vertimo] variantus norėčiau laikyti galutiniais. Dėl pastarųjų žodžių. Pirma, anksčiau skelbti vertimai dabar vertėjo peržiūrėti, taisyti. Antra, apie knygos visumą jis sako: galutinis viso gyvenimo darbo variantas.

Tomo Venclovos straipsneliuose apie poetus esama unikalių asmeniškų paliudijimų. Einu per daugiaveidę įvairybę - tartų Rilke lietuviškai.

Valentinas Sventickas